Cold, cold water surrounds me now
And all I’ve got is your hand
Damien Rice “Cold water”
Tik šalti vandenys aplink
Ar dar girdi mane?
Ne apgaulingą mano “Dink”,
Bet po juo slypintį “Eime”?Truputis saulės vandeny
Drungnam drungnam
Ar manyje tu gyveni?
Ar gyveni tik man?
Karštam lyg saulė vandeny
Cukrumi tirpstam mes
Ir vaikai grįžę purvini
Namuose nesuras
Ieškos jie mūsų vandeny
Indaujoj ir kieme
Mes amžinybėje jauni
Duokš ranką ir eime
2007 m. rugsėjis
Lest we forget how fragile we are.
Sting “Fragile“
Per savaitę – septynios dienos numirti
Tokie laikini mes ir trapūs be galo
Septynios dienos pabusti, pakilti
Surinkt visą šeimą už didelio stalo
Nuskint ryškią žvaigždę sekundės tereikia
Jaukaus, šilto glėbio išgąsdintam vaikui
Visi tavo ‘myliu’ kasdien mane veikia
Ir mitas, kad būna per daug jų, be saiko
Dar noriu nakties tarsi ji paskutinė
Septintos ir aistringos – kitaip ji bevertė
Raštelis ryte: “Aš tik draugė naktinė,
Tik sapnas svaigus. Tavo kūno ekspertė“
2007 m. rugsėjis
Kas aš? Kas aš? Lietus lašnoja
Drėgmė aplink ir dar kažkur viduj
Jausmus kaip siūlus vėl vynioju
Ir jau antra para šlampu lietuj
Vanduo suranda kelią sau tarp rūbų
Ir teka kūnu taip, kaip upė motina žeme
Tai dingsta, tai vėl pasirodo upeliu virš klubų
Ir juda tarsi tu kas dieną kantriai į mane
Kas tu? Kas tu? Per stogą lyja
Bet tavo glėby nieko negirdžiu
“Tave šiam mieste myli“, – sakau tyliai
Ir slepias žodžiai už šlapių kėdžių
Ant sienų liejasi dažai paveikslų
Tapydami naujus vaizdus ir siužetus
Kas dailininkas jų, kas tapė juos – neaišku
Dabar vienintelis jų autorius – lietus
2007 m. rugsėjis
Galvojimas apie tave ir negalvojimas
Tai dvi, bet to paties medalio pusės
Užplūsta “va sakiau, kad taip ir bus“ žinojimas
Kurį gal vieną rudenį simboliškai suterš musės
Pabūt dabar ir čia užtenka vien tik jausmo
Lai protas miega, lai sapnus sapnuoja
Nes karavanas eina iki tikslo, iki uosto
Nors vėjas šėlsta, o smėlynuos šunys loja
O karavano eisenoj žygiuoja šaunūs vyrai
Ir puikios moterys šilkais sau kelią kloja
Tas karavanas – milijonai mano nežinojimų
Na, o žinojimai pro šalį einant kaip tie šunys loja
2007 rugsėjis
Prie stalo trapi mūsų laimė sėdėjo
Ji švelniai šypsojos gal mums, o gal sutemom
Grindim link manęs karoliukai riedėjo
O aš maniau, kad mes vakar juos sutrypėm
Tada, kai jausmus tarsi popierių plėšėm
Kai širdį dalinom perpus ir per keturis
Kai savo jausmus taip, kaip skalbinius viešinom
Ir šaukėm, kad jų jau nei vieno nebeturim
Žadėjom sugrįžti į savo gyvenimus
Prisiekėm daugiau niekada nemylėti
Tuomet mūsų lūpos ir dingo iš nerimo
Nes tiek primelavus belieka tylėti
Tyloj pamažu apkabino mus vakaras
Pasiūlė po mūšio pailsėti truputį
Užgesti trumpam ir vėl šviest kaip ugniakuras
Dienų upei tekant į amžiną būtį
2007 rugsėjis
Esu namai rimų ir nerimų
Čia jie gyvena, čia jie miršta
Tarpusavyje juos maišau ir derinu
Nes kai nederinu – per tiršta
Per daug prisirenka ir stumdosi
Per garsiai kalba, liečia, vaikšto,
Kuris svarbesnis visad rungiasi
Tačiau, kas laimi, ir neaišku
Esu namai šimtams gyventojų
Ir vis kviečiu naujus užeiti
Tie be leidimo prisisteigia partijų
Matyt iš neturėjo ką veikti
Tad profilaktiškai kviečiu po vieną
Kad jie įrodytų esą naudingi
Jei neįrodo – tai žadu statyt prie sienos
Žadu mintyse, na, o išpildyt tingiu
2007 rugsėjis
O viešpatie! Toks ilgesys, kad net siūbuoja sielą
Aš nei miegot, nei melstis šiąnakt negaliu
Per kūną karštis kelią tiesia prisiminus veidą mielą
Aš tai kalbu tris valandas, tai šešetą tyliu
Jei švelniai padainuočiau, o gal išrėkčiau dainą vieną kitą
Galbūt tas ilgesys išplauktų kaip ramus vanduo
Nors ne – tuomet dainuočiau tūkstantį dainų lig kito ryto
O lapais krentančiais barstytų pakeles ruduo
Tas ilgesys maniau bus dovana, o tapo prakeikimu
Jis nepaleidžia, laiko kaip žoles pirma šalna
Tačiau vis tiek per daug laiminga, kad apkaltinčiau likimą
Nes ir sunkiausias jausmas man lengviausia dovana
2007 m. rugsėjis
Ruduo. Vėl tarp voratinklių.
Ir panešiotom priesaikom nuklotos gatvės.
Tavim tai vėl tikiu, tai vėl nebetikiu.
Ir negaliu pabėgti nuo apglėbusios vienatvės.
Tamsa. Užkloja mus kaip tirštas rūkas,
Kaip debesies pūkinės minkštos gėlės
O tolumoj lyg žiburėliai, lyg vaiduokliai sukas
O gal ten sukas seno parko karuselės?
Svaigu. Aš nuo rudens girta tarsi nuo vyno
Ir šokčiau kaip laukinė lig ankstyvo ryto.
Išgąsdinčiau pirmus praeivius bundančio Žvėryno
Sakytų jie, kad sostinėj nauja beprotė, nematyta
2007 rugsėjis
Nei dienos be mirties
Nei minutės be oro
Nei nakties be minties
Nei sekundės be noro
Tris dienas be vandens
Visi metai be karo
Nuo žiemos lig rudens
Iš namų lyg nuo maro
Bėgt devynis metus
Tarsi vytų be saiko
Susirasti kitus
Ir pabėgt pirma laiko
Nenurimt niekada
Siaučiant vėtrai prie tako
“Neramiam vandeny
Gyvenu!“, – ji man sako
2007 rugsėjis
Galvojant galva, ne širdim
Tu pats sunkiausias mano atvejis
Tačiau aš su tavim visom mintim
Tu man kas trečias vyras gatvėje
Tavy suprojektuoti kaip svajonėj kambariai
Medinis stalas, ant jo – blynai su uogiene
Nors ir jaučiu, kad taip daryti negerai
Tavęs nėra, o kloju stalą vakarienei
O kai diena į naktį keičias už langų
Susisupu į užklotą su puodeliu arbatos
Ir laukt tavęs svarių argumentų neberandu
O knygoj nėr šią mintį neigiančios citatos
2007 rugsėjis
Evelinos namai 