Tas laivas įplaukė į uostą. Buvo rytas
Beveik tylu. Ir dar beveik visi miegojo
Tik ji krante. Ruduo alsavo, lapai krito
Kažur toli sukliko vaikas, šuo sulojo
Į juodą paltą įsisupus jinai lingavo
Tarsi save ramintų. Lengvai virpėjo
“Jis grįžo? – klausė, – gal nuojauta apgavo
Juk metų trys šimtai kadais praėjo.“
Nukrito trapas. Lipo žmonės. Balsų kaskados
Juoda katė krantinėje tarp kojų slido
Jau amžiai trys negrįžta – kelio nesurado
Tik ilgesys juoda kate tarp šimtmečių paklydo
2010 m. birželis
Evelinos namai 