lengva kaip sapnas

Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia

Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris

Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja

2010 m. spalis

siūlu

Išriedėjau iš didelio kamuolio ilgu raudonu siūlu
Tūkstantįkart ratais lėtai apsukau aplink Žemę
Gražiai ir tampriai margraščiu siūlas gula
Įlindau į senų marškinių kišenę
Lyg pailsus būčiau. Ir tūnau
Pamažu virsdama į senę
O pasaulis – į liūną
Iš manęs liemenę
Megzk sūnui
Sapne

2010 m. rugsėjis

verk

verk, verk, pelenais galvą barstykis
baltu sariu užvyniok savo skausmą
lyg tvarščiu šviežią žaizdą, kur liko

laužai šermenų sergsti žiežirbų šokį
mažutė šokėja nakty baltu sariu
šėlk, dek, sukis, rodyk, ką moki

gedulas trunka berods dešimt sapnų
lai groja papuošalai tavo kojų
pakrantėje purvinų Gangos vandenų

2010 m. birželis

pasiklydusiam

atsisveikinau jau, nors išėjai neatėjęs
kuždesiais tik, gūsiais it skersvėjis
šešėliais ant sienos lankei, gavėjas
liko be laiško, sapnas be turinio, tik jis

kažkur pasiklydęs nuskriejo, spindulys
nepramušęs tamsos, nors jau delnus sudėjau,
o gavosi maldai, sakiau: bituti, skrisk avilyn,
bet tik suspurdėjo ir dingo, be garso, be vėjo

2010 m. birželis

viešnia

Dideliam puode maišiau, kas dar vakar pieva lėkė
Barsčiau Svanetijos druskos, čiobrelių, mairūnų ir krapų
Prosenelė iš paveikslo nužengė. Pirma sunkiai, nes slėgė
Rėmas įlūžęs. Paskui ėjo spėriai, energingai. Tarsi ne iš kapo

Prisėdo prie stalo. Pirštai suniro tampriai it maldai
Papasakos dabar ką nors tokio, pamaniau. Atsiduso
Atleisk, kad taip įėjau – iš anksto nepranešus, nebeldus
Iš ten, kur esu, tai sunkoka. Nevažiuoja iš ten autobusai

Ir lėktuvai neskraido. Iš niekur sunku siųsti laiškus
Tik sapnais ir ženklais ateinu. Karveliu, juodu katinu
Įskilusiu veidrodžiu, dužusiu daiktu. Nebuvo aišku?
Gal ir buvo. Dažnai jie mane dienoj žadino

O mane pažadino tavo viralas, juokiasi skambiai ji
Aštrumas ne visai lietuviškas, iš kažkur atsivežtas
Iš kelionių sakai? Porą kartų lydėjau stoty
Atsisveikinimas rūgštus kaip neprinokęs agrastas

Tu matyt nepameni, kaip kadaise tau jį ridenau
Juokeisi mažas putlus kūdikis iš žalios uogos
Aš žiūrėjau ilgai ir staiga trigubai pasenau
Supratau lyg seniai būč žinojus – savo atšokau

2010 m. birželis

atspindžiai

mes tik atspindžiai dangiškųjų mūsų
kurie vaikšto po du Dievo soduose
visuose veidrodžiuose, nutuptuose musių
mūsų nėra, ten ne mes, pasirodo

tik iliuzija esame, sapnas be miego
raibuliai suraukšlėję vandens paviršių
virstam cukraus vata, beskoniu sniegu
ir į kitą sapną, skrydy viską pamiršę

2010 m. kovas

sapnuose

Su moterim mylėtis sapnuose. Jau antrą naktį
Ji glosto pirštų pagalvėlėm švelniai pusračiais
Tamsoj tirštoj. “Šviesos prašau nedegti,
Išeisiu tyliai, auštant, ir tikrai prieš pusryčius“

Su vyrais naktyje rūkyt cigarus. Šiek tiek negera
(Bet irgi sapnuose). Jų rankos – man tarp kojų
Girdžiu, kad tolumoj kažkas dainuodamas lyg bara
“Pabusk, juk tai tik sapnas“, – priedainiu kartoja

2010 m. vasaris

jei paliesi

Šiąnakt manyje butelis vyno
Ir pašėlusiai žydintys sodai
Jei paliesi (jausmais juk ištvino?)
Vaisiais megsis žiedeliai spalvoti

Trykš gyvybės ištrūkęs šaltinis
Radęs kelią tarp kieto akmens
Galvą glausiu minkštai prie krūtinės
O aplinkui gegužis šiurens

Ir toks sapnas tarsi realybė
Užvaldys ir įtrauks mus abu
Mes ne žmonės, kažkokios būtybės
Su sparnais ant bažnyčios stogų

 

2009 m. vasaris