įsiskverbti

Įsiskverbti pilnumom ir tuštumom
Iki šerdies. Ertmėm judėt link tikslo
Alkanas keleivis namo taip grįžta
Sprogdina būgnelius ausų tyla
Vis viens į kitą be poilsio, be riksmo
Atodūsiais apsaugodami jautrią klausą
Neapskaičiuota, nutrūktgalviška, neverta
Mes tik šešėliai buvusiųjų mūsų blausūs
Ir mūsų kontūrai išskysta dienoje
Jau vienas kito neberandame. Tik randai
Dabar mus dengia lyg antra oda
Aš išsinešiu tavo kvapą mažoje dėželėj
Nuo mėtinių pastilių. Be žodžio “myliu“
Nuo pernai gruodžio iki šio birželio
Mes bandėme kažką apgauti. Suskilo
Nuo nesibaigiančio laukimo lango stiklas

2010 m. liepa

bučiniai

Kas liks, kai visus bučinius surinksiu
Lūpos vėl bus lyg nėkart nebučiuotos
Sausos ir drungnos. Tik tyla vietoj riksmo
Išvalgytos, išgertos, išduotos

Ir vistiek bučinio laukiančios. Godžios.
Reikalauja ir prašo. Maldauja ir atima.
Šnibžda: “Myliu – tik garsas, tik žodžiai
Tik pamiškėm skriejantys voratinkliai“…

Pirštu perbrauksiu – patikrinsiu, ar pasiilgo
Kaip kankinosi, kaip laukė ir ką paaukotų
Švelniai, kutenančiai tarsi liesčiau smilga
Ir tavo aimana iš lūpų. O gal čia tavo juokas?

2010 m. balandis

aistra

Aistra kaip persirpusi kriaušė
Ranka prilipo neatplėši
Skiltelėmis aš ją sulaužiau
Ir sumečiau į gražią dėžę

O kai pritrūks aplinkui vaisių
Tą dėžę imsiu ir atversiu
Džiovintom skiltimis pažaisiu
Ir aistrą buvusią sugersiu

Lyg orą iš vandens iškilus
Paskui pirštus aš nulaižysiu
Tokia skani esu, kai myliu
Pakviesk, vėl pas tave atbrisiu

Žole rasota tartum jūra
Prinokusi, saldi, sultinga
Jaučiu– tu į mane jau žiūri
Ir lauki. Skaudžiai buvau dingus

2010 m. vasaris

rankos

Ir rankos. Du maži žvėriukai.
Tai bėga link manęs lyg kviesčiau
Tai slepiasi į švelnų rūką
O aš jas glostyčiau, jas liesčiau

Prisijaukinčiau tarp delnų
Sušildyčiau. Jos pailsėtų
Aš jas žvėriukais vadinu
Išsivedu į šiltą lietų

Kad jos jame ištirptų tyliai
Kad virstų angelo sparnais
Šitas rankas aš švelniai myliu
Ir jas pažįstu taip seniai

 

2009 m. gegužė

7 dienos

 

 

 

 

 

 

 

Lest we forget how fragile we are.

Sting “Fragile“

Per savaitę – septynios dienos numirti
Tokie laikini mes ir trapūs be galo
Septynios dienos pabusti, pakilti
Surinkt visą šeimą už didelio stalo

Nuskint ryškią žvaigždę sekundės tereikia
Jaukaus, šilto glėbio išgąsdintam vaikui
Visi tavo ‘myliu’ kasdien mane veikia
Ir mitas, kad būna per daug jų, be saiko

Dar noriu nakties tarsi ji paskutinė
Septintos ir aistringos – kitaip ji bevertė
Raštelis ryte: “Aš tik draugė naktinė,
Tik sapnas svaigus. Tavo kūno ekspertė“

2007 m. rugsėjis