apylinkės raganos

kai į mano namus sugužės visos apylinkės raganos
buvusios kordebaleto šokėjos ir jaunos išsišokėlės
<ilgais plaukais ir trumpais sijonais
trumpais plaukais ir ilgais sijonais>
kalbės garsiai, skambės aplink trys keturi kvartalai
istorijos liesis lengviau nei vynas iš parvirtusio butelio
<linksmų dienų ir liūdnų naktų
liūdnų dienų ir linksmų naktų>
<<
visos kažkieno motinos, dukros, kažkieno seserys,
kažkieno draugės ir žmonos, mylėtos ir mylimos,
ateityje nekart mylimosiomis būsiančios
<nepriklausančios niekam
ir nuo daug ko priklausomos>
aplink žaižaruos ir skambės, ir judės, suksis ratais,
pakampėse tyliai šnabždės savo paslaptis, juoksis,
svetainės centre gitara išraudos skaudžiai dainą
<“ragana, tu, ragana“, – girs/priekaištaus,
“ragana, aš, ragana“, – sutiks/abejos>
<<<
paryčiais išlakstys kiek pavargusios ir susivėlusios,
rasiu kelis pasiklydusius auskarus, lūpų dažus,
krūvą skarų, skardinę su nuorūkom, keletą knygų,
stiklo rutuliukų, senovinę sagę, paskubom parašytą raštelį
<dabar esu tuščia lyg senas futbolo kamuolys
ir pilna kaip rankas bešildanti pirštinė>

2011 m. gruodis

kita aš

milijoninio miesto dvidešimt trečiam aukšte
(kai iš lifto išlipi – į kairę, o paskui – į dešinę)
sėdžiu prie juodo stalo, ant kurio krūva popierių,
kompiuteris, spausdintuvas, pora knygų, žirklės,
didelis puodas chrizantemų arbatos, seni bilietai,
kinų kalbos vadovėlis, aplūžęs geltonas pieštukas
galvoju apie tą kitą aš, kuri gyvena užmiesty
erdviame name su vos besutelpančiom knygom
durim į didelį sodą, įrėmintą senstančių medžių
saulė kur ne kur tik įsiskverbia, gula ant akmenų
ilsiuos žolėje ir galvoju apie tą kitą, kuri pajūry

2011 m. birželis

daug ką palaidojus

Kartais jaučiuos tarsi būčiau jau daug ką palaidojus
Juoda suknele didelėj medinėj verandoj prie ežero
Iš lentynų stebi knygos. Šuo uodegą kandžioja
Paukščiai supas danguj, tyliai leidžiantis vakarui

Sekmadienis kviečia bažnyčion. Aš trečioj eilėje
Paslaptingai vis mirksi vargoninkas. Matyt jau bus
Paskutinis iš mano vyrų. Amžinai negyvensiu, deja
Ir mane vieną dieną medinėj dėžėj neš keturi į kapus

Atrodo, kad mirsiu rugsėjį. Žemė dar bus gan minkšta
Dalis lapų kybos, kiti gi klos žemę, maišysis po kojom
Norėčiau prieš numirštant būt nors truputėlį girta
Bet ar spėsiu išgert – tai kažkaip abejoju

2010 m. spalis

mylėsiu moterį

Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.

Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis

Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų

2010 m. rugsėjis

obuolių pyragas

Girdžiu – barbena. Šakos gal į stogą?
Gal raudonšoniai obuoliai pabiro
Jų derlius šiemet bus neblogas,
Anot lengvai išgėrusio kaimynės vyro

Ir obuolių pyrago kvapas slinks gatve
Jis erzins tuos, kas tingi ir kas alkani
O paskutiniam gabalui aš mestelsiu: “Ate“
Ir savo atspindžiui tą pasakysiu vandeny

Sukrausiu lagaminą lig viršaus
(Jame suknelės, knygos ir aliejiniai dažai)
Keliausiu ten, kur man į galvą šaus
Esmė – kad kelio būtų nemažai

2009 m. liepa

moterys

 

 

 

 

 

Manyje šimtas dvidešimt moterų
(Skaičiavau). Šmaikščių ir laimingų.
Verkiančių, storų ir plonų.
Minioje vis atrodo – jos dingo.

Tik kai lieku viena kambary
Tarp paveikslų ir knygų lentynų
Jos prabunda ir dūzgia many
Švelniai aviliu savo vadina

2009 m. vasaris

kaštonai

 

Vilniuj kaštonai išsprogo
Šiemet kaip niekad masiškai
Sėdim ant čerpinio stogo
Ir diskutuojam dvasiškai

Dalinamės knygų siužetais
Šventųjų Raštų istorijom
Knygom naujausiom poetų
Ir užsimiršę kvatojamės

Juokas virš Vilniaus aidi
Gyventojai spėja – griaustinis
Tai jų nereikšmingos klaidos
Ne pirmos, ne paskutinės

Akimirką žodžiai baigias
Ant stogo ilgiau jų pakanka
Kaštonai – pavasario snaigės
Žiedais švelniai krenta į ranką

 

2007 m. spalis

esu kokia esu

Esu tokia, kokia esu
Ir man atrodo – visai nieko
Aš kartais vyrus palieku
O kartais jie mane palieka

Dar kartais šoku ant stalų
Skaitau geras knygas po liepa
Aš noriu daug vienu metu
O būna, kad nenoriu nieko

Aš kartais vasara kvepiu
Ir jūra šėlstančia už kopų
Ir mašina pasiutusiai lekiu
Dainuodama už vairo ką tik moku

Aš nepagaunama žuvis tinklu
Žvaigždė nukritusi ant stogo
Aš taip beveik visus pasaulyje myliu
Kad negaliu linkėti nieko blogo

Per pilnatį taip atsitinka
Kad pilka vilke kaukiu
Ar bėgu ragana basom sniegu
Nes aukštakulniais bėgt nemoku

Aš medžių kalbą suprantu
Galiu pakalbint vėją, žiogą
Ir tiltu būti tarp dviejų krantų
Juo į gyvenimą atvesti žmogų

Su manimi retai ramu
Man periodiškai “nurauna stogą“
Tačiau esu ir vaistas nuo visų ligų
Galiu išgydyti netgi banalią slogą

Ir paukščiai suka manyje lizdus
Neatsižvelgdami, koks Lietuvoj sezonas
Tu mano akyse skaitai vaikų vardus
Garsai visi šiam aktui muzikinis fonas

Esu tokia, kokia esu
Ir aš jaučiu, kad mane tokią Dievas myli
Ir kiek dar būsiu čia žinot nesutinku
O ir orakulai užklausti tyli

 

2007 rugpjūtis