Pašok su manimi šią baltą dieną
Prieik ir pasakyk: “Aš gimęs šokti“
Mes šimtą metų šokome po vieną
Galbūt ir dviese galime išmokti
Virš seno parko krinta tingios snaigės
Ir kloja baltą kilimą po kojom
Kažkas prasideda, nors jau atrodė baigės
Šiandien mes tikim, vakar – abejojom
Rytoj, kas bus – abu nežinom
Dabar taip nuoširdžiai kažkur išplaukę
Maždaug tarp Amsterdamo ir Berlyno
Tarpukely išmėtę savo kaukes
2010 m. sausis
“На зов из черной пасти камина вылез черный кот на толстых, словно дутых лапах…“/ М. Булгаков “Мастер и Маргаритa“
Jis gatvėj iš lėto priėjo
Nubraukė sruogą nuo veido
(Pamenu, buvo kovo pradžia)
“Berods, tave aš mylėjau
Tik tu man šito neleidai“
(Ar galim uždrausti mylėt?)
Atbraila slydo įtartinas katinas
Begemotas? Įdėmiai žiūrėjau
“Tave mylėt aš įpratinau,
Negi viskas, kas buvo, praėjo?“
(Argi praeina, kas amžina?)
Toks jausmas, kad laukė atsakymo
Pavasaris, vasara baigės
Viskas sukosi valso ritmu
Keistas alsus pasimatymas
Geso reklaminės raidės
(Viduje tik tiksėjo lyg sprogtų)
2010 m. sausis
Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio
Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos
Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai
2010 m. sausis
Iš mano venų gurga purpurinis kraujas
Tirštai granatų sultim per asfaltą
Gyvenimas taip išgaruoja, nieko naujo
Taip, mea culpa, kaltas, kaltas, kaltas
Arčiau dangaus kasdien, arčiau mirties
Minkštutis avinėlis malasi po kojom
Man be tikėjimo taip šalta, be vilties
Ir po kelis kartus kažkam vis tai kartoju
Lig dugno gerti taurę, ligi pabaigos
Taip tarsi patį troškulį skandintum
Už lango nėra šventės. Ir nėra progos
Į sceną leidžias deus ex machina
………………….užpučia žibintą
Ir švinta.
2010 m. sausis
Žibintai languos lyg įšilusios gėlės
Jos suvirpa vėjyje, tarsi pamoja
Ir žmonės aplink – tokios didelės lėlės
Nusilenkiu – publika garsiai paploja
Nuo scenos nukrinta vėduoklė sulūžus
Du bravo, trys bis’ai ir vienas “nuo scenos!“
Aš neverkiu, mama, tai skruostai sudužo
Rausvi it prie lango trapus ciklamenas
Sueižėjo rankos ir kojos nukrito
Širdis išsiliejo kaip vaškas sušilęs
Taip, mama, spektaklis, tačiau visai kitas
Aš vėl pasirengusi – uždanga kyla
2010 m. sausis
O kosminiai lėktuvai krinta it apalpę
Metalas čeža kaip saldainių popierėliai
Sirenom prakaukia vėluojanti pagalba
Debesimis pakėlus gelsvą, purų smėlį
Lakūnai byra iš dangaus kometom
Sužiburiavę gęsta prie pat žemės
Naktis prakvipusi aistra ir mėtom
Šilta kaip tėvo kailinių kišenė
Kažkur aušra praplėšus juodą maršką
Iš lėto keliasi. Nuoga, drėgna, laiminga
Rugpjūčio vidurys – nuo ryto karšta
Todėl ir keista, kad ant mūsų sninga
2010 m. sausis
Širdis kaip iš akmens, iš geležies
Tarsi drebučių ar minkštutės vilnos
Kokios pietums patiekti tau širdies?
Galiu su prieskoniais – lentynose jų pilna
Saldžiarūgštės ar apelsinų kvapo?
Karčios kaip viskis ar kava be cukraus?
Širdis manoji šiąnakt čirška, kepa
Ar jums taip irgi būna, Ievos dukros?
Lyg Salomėja Jono galvą, aš tau širdį
Padėklas saulėje strėle sušvinta
Ji dar pulsuoja, tvinksi.. Girdit?
O gal bažnyčios varpo dūžiai sklinda
Ataidi nuo pat varpinės lyg šūviai
Praliedami aplink ne kraują – lietų
Šiek tiek dar skauda ten, kur buvo pjūvis
Lašai per stogą: tu-ne-nu-ga-lė-ta..
2010 m. sausis
Namuos vaiduoklius baidančių atodūsių aidai
It kamuoliukai teniso pašoka ir nubilda
Mus jungia lyg voratinkliai saitai
Tvirti – jais lyg per tiltą
Eini lėtai pirmyn
Mane matai
2010 m. sausis
Evelinos namai 