Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.

Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis

Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų

2010 m. rugsėjis

Įsibridau iki pusės. Paklausei: “Nebijai?”
Ko? “Paskęsti”. Šimtą kartų skendau.
Porą kartų pavyko. “O pavyko jai?”
Pirštu rodai. Į moterį – dabar matau

Ant suolelio, bet lyg išmesta ant kranto
Nieko nelaukia. Akyse tūkstančiai vakardienų
Pavyko, – sakau. – Nesunkiai iš trečio karto.
Dabar joje jau nieks negyvena.

2010 m. gegužė

Atėjo toks nukankintas – padavė ranką
Šiek tiek drebančią, tarsi po vakar
Užsiminė, kad dar kiek čia pagyventų
“Suprantu, kad skolon,” – dar pasakė

Maišelyje darniai skimbčiojo buteliai
Kažkada jis tapė moteris – kūningas,
Bet begalves. “Jaučiausi tarsi budelis, –
Tačiau kitos kūno dalys užpildė, ko stinga”.

Sakė, kad pozuotoja manęs neimtų
Ne tas formatas, o jau ir potėpis netvirtas
“Tokias rankas turėjau,” – gailisi. Jau švinta
Ir jis kaip cigaretės dūmas nyksta gatvių labirinte

2010 m. kovas

Trupinėlis žiemos. Sniegas kąsniais
Sušalusios varnos ant miesto žibintų
Ta moteris – vos vos už jas šiltesnė
Čionai naktis.
…….Honkonge, Singapūre švinta

Nervingos rankos staltiese keliauja
Pastumdamos puodelį, šaukštą, akinius
Rašiklį ir blonknotą. Jos tarsi dalyvauja
Šalia, bet atskirai.
…….O ji prie jų tik pratinas

Manęs beveik nėra, – šilku ji šlama. –
Manęs gal niekada išties nebuvo.
Ir tik visi aplink mane gyvena.
Alsavimas esu.
…….Dalelė elektrinė erdvėje be krūvio”.

Už lango minus dešimt. Atšalo arbata.
Ji keliasi, suknelė dailiai subanguoja
Klavišas pianino sol išspaudžia.
…….Nors gal kita nata?
Prie lango stovi ji. Kažkam mojuoja

Bethovenas. Ir Mėnesienos sonata.
Seniai naktis.
…….Tačiau vienam bute dar groja.

2010 m. vasaris

Su moterim mylėtis sapnuose. Jau antrą naktį
Ji glosto pirštų pagalvėlėm švelniai pusračiais
Tamsoj tirštoj. “Šviesos prašau nedegti,
Išeisiu tyliai, auštant, ir tikrai prieš pusryčius”

Su vyrais naktyje rūkyt cigarus. Šiek tiek negera
(Bet irgi sapnuose). Jų rankos – man tarp kojų
Girdžiu, kad tolumoj kažkas dainuodamas lyg bara
“Pabusk, juk tai tik sapnas”, – priedainiu kartoja

2010 m. vasaris

zverys

Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.

Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.

 

2009 m. spalis

kazkur

“Lytėti amžinas linijas
Kūno, kurio jau nebus”
*
Ar pameni?
Rašiau tau mėlynu ant balto
Sakei, kad myli,
Bet esi tiktai žmogus
Kad be manęs –
Nuo stogo ant asfalto.

It sėklas pavėjui
Žinias man leidi,
Laišką parašai.
“Esu tik mylintis žmogus,
Likimas tai, ne klaidos”.

Kažkur esi ir nieko neprašai.
Ir aš tiktai žmogus.
Tik moteris.
Ir mano vardas Meilė.

2009 m. spalis

*iš Pablo Nerudos eilėraščio