Mano širdis, benamė katė, atradus namus
Tik kartais pavasarį, kai langas pravertas
Ji užšoka ant stalo priešais ir žiūri tolyn
Iš kur vėjas atneš pražydėjusių pievų kvapą
Garsų sumišusių aidą, nuotykių pažadą
Tada taip norisi liuoktelti lyg tarp kitko
Palikus patogų gyvenimą it gyvatė išnarą
Bet primina koją, kadais akmeniu sužeistą
Prisimena alkį, bėgimą ratu lyg į niekur
…………………………………………ir lieka
2010 m. gruodis
Evelinos namai 