O viešpatie! Toks ilgesys, kad net siūbuoja sielą
Aš nei miegot, nei melstis šiąnakt negaliu
Per kūną karštis kelią tiesia prisiminus veidą mielą
Aš tai kalbu tris valandas, tai šešetą tyliu
Jei švelniai padainuočiau, o gal išrėkčiau dainą vieną kitą
Galbūt tas ilgesys išplauktų kaip ramus vanduo
Nors ne – tuomet dainuočiau tūkstantį dainų lig kito ryto
O lapais krentančiais barstytų pakeles ruduo
Tas ilgesys maniau bus dovana, o tapo prakeikimu
Jis nepaleidžia, laiko kaip žoles pirma šalna
Tačiau vis tiek per daug laiminga, kad apkaltinčiau likimą
Nes ir sunkiausias jausmas man lengviausia dovana
2007 m. rugsėjis
Evelinos namai 