švytėjimas

Esu tik blankus savęs atspindys
Jau prigesęs. Juk buvo sakyta
Pasirūpint aliejumi lempoms
Nežinia gi kas užklys iš tamsos
Viešbučiuose pirštų nuglostyti
Puslapiai seka savo istorijas
Parvežtų namo, bet 7-as: nevok
Tai ir grįžta be nieko, tušti
Be aliejaus mano švytėjimui

2010 m. lapkritis

Reklama

pasiklydusiam

atsisveikinau jau, nors išėjai neatėjęs
kuždesiais tik, gūsiais it skersvėjis
šešėliais ant sienos lankei, gavėjas
liko be laiško, sapnas be turinio, tik jis

kažkur pasiklydęs nuskriejo, spindulys
nepramušęs tamsos, nors jau delnus sudėjau,
o gavosi maldai, sakiau: bituti, skrisk avilyn,
bet tik suspurdėjo ir dingo, be garso, be vėjo

2010 m. birželis

ne vieni

Mes užmirštam, kad nesam vieni
Virš galvų kabo skydas Mėnulio
Efemeriškas angelas medy gyvena
Smėly prie kojų raižo vienetą (tu ne nulis)

Musė kutendama ropoja kojos nykščiu
(Primena vaikystės vasaras kaime)
Nuotraukose ant stalo kelionė pernykštė
Padeda galvoj laikyti, ko neprisimeni savaime

Ir net kai vakare nusisuki lovoj į sieną
Kaip žydas prieš mirtį. Tamsa virpa, plaukia,
Šnibžda kažką, net ir tada tu ne vienas
Šalia prigulusi vienatvė – vėsioji tavo draugė

2010 m. kovas

ruduo

68903546_wwslpgfs_bucksautumn_20061020_003msw1

Ruduo. Vėl tarp voratinklių.
Ir panešiotom priesaikom nuklotos gatvės.
Tavim tai vėl tikiu, tai vėl nebetikiu.
Ir negaliu pabėgti nuo apglėbusios vienatvės.

Tamsa. Užkloja mus kaip tirštas rūkas,
Kaip debesies pūkinės minkštos gėlės
O tolumoj lyg žiburėliai, lyg vaiduokliai sukas
O gal ten sukas seno parko karuselės?

Svaigu. Aš nuo rudens girta tarsi nuo vyno
Ir šokčiau kaip laukinė lig ankstyvo ryto.
Išgąsdinčiau pirmus praeivius bundančio Žvėryno
Sakytų jie, kad sostinėj nauja beprotė, nematyta

 2007 rugsėjis