rankos. sapnas

Pamenu susapnavau, kad jau be rankų
Berods dar kažko trūko
Naktis į rytą slinko, šaka į langą trankės
Galvojau kaip gi dabar apkabinsiu
Kai ateis šilumos reikalingas
Tarsi vienas bučiuoja, kitas atsuka skruostą
Svarsčiau, kur jos dingo
Iškart dvi, ne po vieną, abi nedėkingos
Prižiūrėtos, šiltai laikytos
Nei maldomis, nei plojimais nevargintos
Laiku kaip niekad atėjo rytas
Radau abi vietoj, po vieną prie šono
Bet truputį tarsi ne mano
Lyg paskolintos ir ką tik gražintos, dėvėtos
Aptirpusios lietuj, per plonos

2011 m. vasaris

būti balandžiu

Būti balandžiu Vilniuje
Grindiniu sekti trupinius
Žyminčius senutės kelią
Link paskutinio augintinio

Įžūliai dergti Katedrą
Giedrą rugsėjo rytą
Aikštę raižant pirmyn-atgal
Skirtingiems gyvenimams

Jokios minties apie taiką
Tik baimė, šiek tiek nešvaros
Štai ką šiandien reiškia
Būti balandžiu Vilniuje

2010 m. rugsėjis

pavargau

Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą

Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų

Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė

Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė

Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu

Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų

2010 m. gegužė

laiškas neįteiktas

Vijokliai rudenį alsavo
Nuraudę it drovi mergaitė
Katė nusidrėbė nuo klevo
Kol paštininkas laišką skaitė

Nors ir ne jam jis buvo skirtas
Ne jam tie žodžiai surašyti
Ir smerkiantis Voltero biustas
Norėjo jam tai pasakyti

Tačiau sučiauptos vario lūpos
Nė žodžio taip ir neišspaudė
Katė ir vėl ant klevo supos
O paštininkas save baudė

Kalbėjo tris šventamarijas
Kad laiškas liko neįteiktas
O kitądien nuo ryto lijo
Čia Lietuva – tad nieko keisto

2009 m. gruodis

rytas. naktis

Vandens stiklinėj skęsta rytas
Sunkus, atšalęs ir beskonis
Pro langą jau atidarytą
Viens paskui kitą veržias žmonės

Diena it pernokusi kriaušė
Lipni, patežusi, sultinga
Ją tarp delnų viens, du sutraiškai
Ir pirštai į minkštimą sminga

Šio vakaro papiltas vynas
Ties horizontu išsiliejo
Ir prisukamas apelsinas
Į frontą vakarų riedėjo

Naktis juodos kavos kartumo
Be cukraus. Bomba kofeino
Sprogimas cigaretės dūmo
Rūku pavirtęs virš beržyno

 

2009 m. lapkritis

sapnų žvėrys

Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.

Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.

 

2009 m. spalis

valsas

Rytas kankinio mirtimi miršta
Rausvais atspindžiais išgaruoja
O saulė spigina pro pirštus
Trečiam aukšte kas valsą groja

Balandžiai sukas piruetais
Virš padėvėto čerpių stogo
Tas valsas toks švelnus ir lėtas,
Ar kambary kas nors ir šoka?

Gatve berniūkščiai trys prabėga
Jie keikiasi net ausys linksta
O natos krenta tarsi sniegas
Keli akordai – ir pradingsta

 

2009 m. spalis

vakaras šiltas

  

Supuojasi vakaras šiltas
Ant medžių žalių palei mišką
Tarp mūsų – tik rankos kaip tiltas
Ir žvilgsniai užbraukiantys viską

Kas buvo lyg šiol pasakyta
Netaupant, išbarstant pavėjui
Sėdėsim kartu iki ryto
Kol laikas sugrįžt bus atėjęs

Į savo gyvenimą keistą
Į miestą nelaukianti mūsų
Kur sielos pamirštos, apleistos
Ir nuotraukos nutuptos musių.

 

2009 m. birželis

niekas taip nemylės

Niekas taip manęs nemylės
Kaip tie toliai, kuriuos nebuvau
Niekas taip ilgesingai nekvies
Nors tenai tik sapnuos keliavau

Visos šalys ilgėjos manęs
Kvietė gerti iš jų vandenų
Pildyt savo visas svajones
Sapnuose aš šaukiau: “Ateinu!“

Tačiau dieną vis keitė naktis
Aš sėdėjau ant seno akmens
Ir ryški bei šalta pilnatis
Švietė kelią link mano rudens

 

2009 m. gegužė

fontanai aikštėje

Fontanai tryško aikštėje didžiulėj
Ir jų pursluose deimantai žėrėjo
Sargyboj saulė pakeitė mėnulį
Per miestą rytas išdidžiai praėjo

Užuolaidas nutraukė, langus atidarė
Įleido dieną į namus kaip vėjo gūsį
Tiek daug gyvenimo aplinkui – visos marios
Atrodė, visada išplauksi, nepražūsi

Štai tokią dieną taip norėjosi gyventi
Rieškučiomis išgerti visą šviesią dieną
Iki pat dugno ją švariai išsemti
Nors ne – palikt lašelį rytdienai nors vieną

 

2009 m. balandis