Mano širdis, benamė katė, atradus namus
Tik kartais pavasarį, kai langas pravertas
Ji užšoka ant stalo priešais ir žiūri tolyn
Iš kur vėjas atneš pražydėjusių pievų kvapą
Garsų sumišusių aidą, nuotykių pažadą
Tada taip norisi liuoktelti lyg tarp kitko
Palikus patogų gyvenimą it gyvatė išnarą
Bet primina koją, kadais akmeniu sužeistą
Prisimena alkį, bėgimą ratu lyg į niekur
…………………………………………ir lieka
2010 m. gruodis
Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą
Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė
Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.
2010 m. spalis
Mano siela – mažutis sufijus
Miniatiūrinėj šventykloj
Sukas aplink
Vynioja, kas yra ir kas buvo
Lyg bintą nuo karo žaizdos
Rūbas plaikstos
Šiame sūkury tik čia ir dabar
Jau ne rankos, ne kojos
Ne aš, o aš esu tai
Ir visai visai nebeskauda
Tarsi būtų it sniegas nutirpę
Vis per širdį
2010 m. spalis
Meilėje yra kažkas šuniško
Žvilgsniai, glostymai, sekimai.
Prieraišos grandinės. Ryškūs
Pasiilgimai. Virš atgimusio Tymo
Kvartalo paukščiai sugrįžta.
Liūdnas klounas be grimo,
Prasilošęs kareivis be ryžto –
Štai kaip atrodom. Nurimo
Žvangėjimas. Sutemos tirštos
Tik širdis… kaukė tol, kol užkimo
Ir nors nei vienas mūsų nemiršta
Jaučiuos be galo sunki. Kaip iš švino.
2010 m. rugsėjis
Kartais kaip upė. Be dešinio kranto
Kaip dangus be nei vieno paukščio
Kaip duonos kepėja be rankų
Kaip lakūnė bijanti aukščio
Kartais kaip knyga be lapų
Stiklinė be vandens, laivas be burių
Kaip numiręs, palaidotas, bet be kapo
Kaip namas be stogo, langų ir durų
Kartais kaip naktis be sapnų, aušra be saulės
Kaip širdis be ilgesio, be laukimo
Ant stalo vyno butelis. Nei vienos taurės
Ir klouno veidas danguj be grimo
2010 m. balandis
Elkimės taip tarsi nieko nebūtų nutikę
Tarsi nebūtum sudaužęs širdies
Tarsi nebūčiau tavęs sulaužius
Tarsi ne aš tas naktis gailiai staugiau
Nei žmona, nei sesuo, nei draugė
Dabar ne žmogus – tik kaukė
Tarsi ne tu nagais žievėj mane raižei
Dabar šypsais sutrikęs. Sakai gaižiai:
“Mane dalim išrinkai, suaižei“.
O kur gi mes dabar tokie bevardžiai,
Beveidžiai ir beširdžiai esam
Tik mūsų alkani šešėliai braido rasą.
Ir kas iš mūsų liko, jeigu liko.
2010 m. balandis
Ar pameni? Kaip nudegei ranka palietęs?
Ant delno plėtėsi dėmė it kontūras Italijos
O šešios kimono įspraustos azijietės
Prie kito stalo vyto kaip vazone kalijos
Aš parkeriu numelsvinau Siciliją mažytę
Nuo bato lekiančią tarsi išdykęs vaikas
Tu juokavai, kad žaizdai nebeleisi gyti
Net kai ateis gijimui skirtas laikas
Už lango leidosi pavargęs lapas
Ir parke prigulė kaip senas alkoholikas
Mielasis, čia ne aš, pasaulis dreba
Mat mušė miesto laikrodis vienuolika
Tu tatuiruotė mano po oda, sakiau
Neišnaikinsi vandeniu ir lazeris čia nepadės
Tu ne stipriau ir ne karščiau, tačiau giliau
Kažkur visai arti arba šalia širdies
2010 m. vasaris
Žibintai languos lyg įšilusios gėlės
Jos suvirpa vėjyje, tarsi pamoja
Ir žmonės aplink – tokios didelės lėlės
Nusilenkiu – publika garsiai paploja
Nuo scenos nukrinta vėduoklė sulūžus
Du bravo, trys bis’ai ir vienas “nuo scenos!“
Aš neverkiu, mama, tai skruostai sudužo
Rausvi it prie lango trapus ciklamenas
Sueižėjo rankos ir kojos nukrito
Širdis išsiliejo kaip vaškas sušilęs
Taip, mama, spektaklis, tačiau visai kitas
Aš vėl pasirengusi – uždanga kyla
2010 m. sausis
Širdis kaip iš akmens, iš geležies
Tarsi drebučių ar minkštutės vilnos
Kokios pietums patiekti tau širdies?
Galiu su prieskoniais – lentynose jų pilna
Saldžiarūgštės ar apelsinų kvapo?
Karčios kaip viskis ar kava be cukraus?
Širdis manoji šiąnakt čirška, kepa
Ar jums taip irgi būna, Ievos dukros?
Lyg Salomėja Jono galvą, aš tau širdį
Padėklas saulėje strėle sušvinta
Ji dar pulsuoja, tvinksi.. Girdit?
O gal bažnyčios varpo dūžiai sklinda
Ataidi nuo pat varpinės lyg šūviai
Praliedami aplink ne kraują – lietų
Šiek tiek dar skauda ten, kur buvo pjūvis
Lašai per stogą: tu-ne-nu-ga-lė-ta..
2010 m. sausis
Foto (c) alek lindus
eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…
Rimas Burokas
Lietaus išplautas tavo atminimas
Baloj betirpstantis liūdnai, iš lėto
Ir parašas apačioje: “Burokas, Rimas“
Po blunkančiom eilėm išėjusio poeto
Vaiduokliškai išnyko jis iš miesto
Tik eilės gatvėm tykiai vaikšto
Šiek tiek išgąsdintos, tarsi nekviestos
Kaip pašto paklaidintas laiškas
Širdie poeto, tu tik netirpsti
Žėruojanti ugnele spalio drėgmėje
Ir stūkso pakelėj ženklai keisti
Agonijoj sustingę. Kaip kad mes. Deja.
2009 m. spalis
Evelinos namai 
