kaip gi tu be manęs

Jei sutikčiau, paklausčiau: kaip gi tu be manęs?
Šypsotumeis. Akim ir oda godžiai gertum
Lai minutę taip būna – tas svaiginantis mes
Ir apgaulės saldumas. “Ne dabar? Kitą kartą?“
Po žvaigždėtu dangum balkone rytas ras
Tave visiškai vieną. Namuose trūksta oro
Tiek vietos užima buvusi meilė. Į dukras
Pasižiūri per stiklą. Savo Galą kadais Salvadoras
Šitaip tapė – per kūną, per jausmą, per kraują.
Tai ir tu mane šitaip – žodžiais ir mintimis. Balta
Užteplioji paveikslą. Ir įsiutęs kvieti vėl iš naujo
Aš esu ta pati. Ar jauti? Ir visai nebe ta
Kada nors viskas liausis, amžinai nesitęs
Nuo širdies krenta žiedlapiais snaigės..
“Byra tiltai, krentu prarajon“.. kaip gi tu be manęs?
“Avietėle, mano fata morgana, kuri nesibaigia“.

 

2010 m. rugpjūtis

kaip pas tave norėjau

Mano koja norėjo pas tave
Aš ją nupjoviau
Palaidojau ir dobilais užsėjau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano ranka norėjo pas tave
Ją trintuku nutryniau
O tai kas liko kišenėje laikiau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano lūpos norėjo pas tave
Tai paslėpiau jas po dažais
Tokiais raudonais, kad net skaudėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano oda norėjo pas tave
Aš ją ištirpdžiau rūgštyje
Ir jūron upeliu ji nutekėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano mintys norėjo pas tave
Jas balandžiu paleidau
O jį palesino grūdais kiti delnai
Kad aš užmirščiau
Kaip pas tave norėjau

2010 m. balandis

keleiviai keliasi

Žolių kilimu minkštu ridenasi
Mano rytas jaukaus apvalumo
Ir pavargę keleiviai jau keliasi
Naktyje išsiilsinę kūnus

Ima lazdą medinę į delną
Ir suspaudžia kaip grumstą artojas
Tiesias kelias it kilpa į kalnus
Kaip ir dienos tie žingsniai kartojas

Susipinusios mintys laisvėja
Plaukuose supas vasara oriai
Kažkodėl visad eiti prieš vėją
Kažkodel vis sustoti nenoriu

Ta kelionė it prarastas šokis
Neįvykęs, ilgai tik planuotas
Mano angelas medyje juokias
Pagalvojus – išties, kas čia tokio

 

2009 m. lapkritis

vaikystė

Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas

Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios

Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės

Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu

 

2009 m. spalis

išvažiuosiu

Štai išvažiuosiu vėl į Romą
Ir ars poetica ten kursiu
Aš emigracijos sindromą
Šiąnakt klastingai išsibursiu

Ir skrydį oro balionu
Virš išsidrėbusios Europos
Keliaudama aš gyvenu
Sustojusi gyvent nemoku

Tačiau stotelėse gerai
Pailsint kojas, na ir galvą
Ir mintys – mano aitvarai
Beskrisdami vis keičia spalvą

 

2009 m. rugpjūtis

purpuriniai debesys

Purpuriniai vakaro debesys
Nugulėtais šonais plaukia
Medžiai moja šakom ir stebisi
Šįkart jokio lietaus nesulaukę

Upė vingyje slėnį užgniaužia
Krantas sprogsta karklais liaunais
Rojaus sodų skenduoliai meldžia
Surakinti žolių kaspinais

Laisvėj ganosi mintys margos
Tinkleliu nepagausi lengvai
Tirpsta pasekmės, priežastys, karmos
Amžiams duoti šventi pažadai

Mano mintys padangę matuoja
Ieško kelio tiesiogiai dangun
Dievas Miega. Ir laikas sustoja
Tiek nedaug ir tiek daug būt žmogum

 

2008 m. sausis

saulė lyg avietė

Lyg ta avietė saulė kils virš Gedimino miesto
Kvapų, garsų ir pojūčių darni, skambi gama
Ir pusryčiai: kava, bandelės dvi su sviestu
O dar prie jų kokia literatūrinė jautri tema

Ir tavo rankoje pailsęs tarsi paukštis mano delnas
Nelegaliai kartu – dar pusvalandis laimės pavogtos
Ir gelsta saulė kaip ruduo ant Tauro kalno
Ir vėsta įkarštis kaip štai puodelis šis kavos

Kalbu, kad ne vieta šventyklai būt tarp puodų
Tarp virtuvės kvapų paskęsta smilkalai
O tu vis primeni, kad gi ne viskas balta arba juoda,
Kad kartais nėr ribų tarp to, kas gera, o kas negerai

Aš daug svarstau, apgaudinėdama, jog protas gelbsti
Išties dažniau akmuo sunkus jis po kaklu
Tuomet pavydžiu žuviai, kur paklūsta norui neršti
Nebegalvodama, kaip aš kurlink plaukiu

Ir pasvajoju, kad ateis diena, kuomet nurims šios mintys,
Lyg ta avietė saulė jūron kris saldi, minkšta
Apleis neramų protą svarstymai ir trintys
Ramiai ilsėsis rankoj delnas ir kvepės rugpjūčiu arbata

 

2008 m. sausis

vaikštinėjam debesim

Mes vaikštinėjam debesim
Lyg bristume per sniegą
Tu apsisiautęs vien mintim
Aš apsirengus – nieko

Mes šokam ir nešalta man
Nors jau ruduo už lango
Merci mesje, merci charman
Ir pasadoblį keičia tango

Ant debesies labai jauku
Va šitaip būt – visai be nieko
Ir skrist virš Vilniaus, virš Trakų
Barstyti ant miestų pirmą sniegą

Surinkt sapnus mažų vaikų
Suvert į nuostabius karolius
Ir tokiai baltai įsisukt tarp angelų
O grįžus žemėn juos lipdyt iš molio

 

2007 m. spalis

parduodu

Aš šiandien patirtį parduodu
Už lengvą pienės pūką
Ir milijono vertą sodą
Už pigų atviruką

Keičiu aš aistrą ir naktis
Į vakarą ant stogo
Visas strategines mintis
Į pokalbį pas Žmogų

Mainau didžiulius projektus
Į mažą nieko neveikimą
Ir itin prašmatnius batus
Į basas pėdas per arimą

Aš atiduodu diplomus
Už laišką be siuntėjo
Ir sostinėje tris namus
Į tyrlaukius su vėju

Aš atiduodu, ką turiu
Nes tokią naštą tempt nemoku
Žiema. jau temsta pusė keturių
Ir sniego balerinos šoka

2007 m. spalis