lengva kaip sapnas

Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia

Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris

Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja

2010 m. spalis

Reklama

šypsena

Jau daug metų iš tikro nesijuokiau
Pilna džiaugsmo burna, iki užsimiršimo
Nebijodama klausimo: “Iš ko?“

Prieš veidrodį derinu šypseną
Matuojuos kaip per siaurą sijoną
Pro duris slysta vaikas. Jam truputį baisu

Sustingsta liesdamas rankeną
Sako: palauksiu kieme ant suolelio
Iki prosenelės laidotuvių dar visa valanda

2010 m. gegužė

Marija

mary

Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė

Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo

Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai

“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.“
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.

2009 m. spalis

pro langą

84011040

Atrodo, su visais stiklais
Pro uždarytą langą.
Jei ne bangos
Nuslūgstančios į jūrą
Vakarais lėčiau nei dieną
Kylančios į dangų
Ir jei ne juokas
Ne many, toliau
Toks giedrą žadantis
Zuikučiais saulės
Juos rankos mostu nuvijau
(Ar taip lengvai
Nubėgtų saulės kiaulės?)
Išleisčiau pro namų duris
Nekviestą, nemylėtą svečią 
Tačiau tikrai žinau
Pro langą liptų jis
Gal du kartus pro šalį
Bet pavyktų trečią.

2009 m. spalis

labirintas

10137681

“Tu mano labirintas“, – pasakei. –
Aš iš tavęs pabėgti noriu“.
Bet štai ir vėl čia atėjai,
Ir vėl prie vartų mano stovi.

Neklaidinu tavęs dabar –
Gali išeit ir nebegrįžti.
Šnabždi nakty: “Truputį dar,
Dabar išeit man trūksta ryžto“.

Guodies, kad krūmuose žaliuos
Apsuko galvą labirintas,
Kad į mane klaidžiuos keliuos
Tu durų ieškai tartum girtas.

Apsvaigęs nuo keistų kvapų,
Tu ne žmogus – pati kelionė
Nenori bėgt, čia taip jauku –
Gyvent ir mirt – be abejonės.

Tu ilgas kelias į mane –
Patapt kitu save užmiršus
Tu labirinto viduje
Ir išėjimo ieškai pirštais.

2009 m. sausis

pusėtinas rytas

82617042

Toks pusėtinas rytas už lango
Vėjas šuorais gaivina medžius
Ir duris tau atvertas vis tranko
Jis dvejoja, ar leist į svečius

Vėjas atnešė žinią neaiškią
Šifravau ją savaites penkias
O paskui – nuo palangės tau laišką
Ir sudužusias stiklo šukes

Suklijuosi – atversiu tau langus
Ir iš staktų išimsiu duris
Pažadai atkeliauja nerangūs
Susikibę už rankų po tris

Užkariauja jie stalą, lentynas
Supas kekėm linksmai ant langų
Ir grasina užimti kaimynus
O po lovą jų tuntą randu

Suklijuotą stiklinę mozaiką
Siunčia pašto tarnyba greita
Atsargiai tarsi miegantį vaiką
Ją nešu ten, kur bus jos vieta

Vietoj durų – spalvoti stikliukai
Padalina pasaulį dalim
Ir žaidžiu kaip maža karoliukais
Juos ridendama švelniai tavim

 

2008 m. liepa

jei dangus nukristų

sb10069793h-001

Jei mano saulė, jei dangus nukristų,
Palaidodami miestus po savim,
Ar šauktum Budą? Melstum Kristų?
O gal griuvėsiuos liktum su manim?

Jeigu išduočiau šimtą dešimt kartų,
Bet širdyje tiktai tave mylėčiau,
Ar neužtrenktum savo durų, vartų?
Nes nemaldaučiau aš, žiūrėčiau ir tylėčiau.

Jeigu išeičiau nieko nepasakius
Ir grįžčiau pas tave po dešimt metų,
Kas pasitiktų – nugara ar akys?
Ar tavo lūpos pasakas dar sektų?

Jei pažadėčiau visad tavo būti,
Jeigu prisiekčiau amžinai mylėti,
Ar nesakytum: “Lik sveika, vaikuti,
Aš pasivaikščiosiu, o tu čia palūkėki.“

 

2008 m. vasaris