išsibarstymai

pamažu berdama miltus pyragui (jo receptą internete užtikau visai kito ieškodama),
vėl kaip ne sykis jaučiu, kad pasaulis ėmė ir liovėsi sukęsis, laikas tekėjęs,
tik grindys po kojomis, dubuo ant spintelės ir miltai it pajūrio smėlis
vis krinta, atrodo, kad toly, už lango, žuvėdras ir jūrą girdžiu,
ir tik proporcijos, tik gamybos taisyklės lape surašytos
laiko lyg raiščiai, lyg smėlio maišai oro balioną
akimirką rodės – išnykstu, išsibarstau,
lyg tie miltai, lyg pajūrio smėlis,
iš manęs nei pyrago,
nei kranto

2012 m. vasaris

kita aš

milijoninio miesto dvidešimt trečiam aukšte
(kai iš lifto išlipi – į kairę, o paskui – į dešinę)
sėdžiu prie juodo stalo, ant kurio krūva popierių,
kompiuteris, spausdintuvas, pora knygų, žirklės,
didelis puodas chrizantemų arbatos, seni bilietai,
kinų kalbos vadovėlis, aplūžęs geltonas pieštukas
galvoju apie tą kitą aš, kuri gyvena užmiesty
erdviame name su vos besutelpančiom knygom
durim į didelį sodą, įrėmintą senstančių medžių
saulė kur ne kur tik įsiskverbia, gula ant akmenų
ilsiuos žolėje ir galvoju apie tą kitą, kuri pajūry

2011 m. birželis

žuvys fontanuose

fontanuose gyvena žuvys
nebeišplauksiančios į jūras
jos visą dieną smalsiai žiūri
jos visą naktį tyliai tūno
kol aplink sukasi ir ūžia
marga praeivių karuselė
jau šilta – vidurys gegužio
ir gražios moterys kaip lėlės
srovės pagautos romiai plaukia
tylėdamos į savo jūras
o žuvys jų fontanuos laukia
pro šalį einant smalsiai žiūri

2011 m. balandis

kaip pas tave norėjau

Mano koja norėjo pas tave
Aš ją nupjoviau
Palaidojau ir dobilais užsėjau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano ranka norėjo pas tave
Ją trintuku nutryniau
O tai kas liko kišenėje laikiau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano lūpos norėjo pas tave
Tai paslėpiau jas po dažais
Tokiais raudonais, kad net skaudėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano oda norėjo pas tave
Aš ją ištirpdžiau rūgštyje
Ir jūron upeliu ji nutekėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano mintys norėjo pas tave
Jas balandžiu paleidau
O jį palesino grūdais kiti delnai
Kad aš užmirščiau
Kaip pas tave norėjau

2010 m. balandis

aistra

Aistra kaip persirpusi kriaušė
Ranka prilipo neatplėši
Skiltelėmis aš ją sulaužiau
Ir sumečiau į gražią dėžę

O kai pritrūks aplinkui vaisių
Tą dėžę imsiu ir atversiu
Džiovintom skiltimis pažaisiu
Ir aistrą buvusią sugersiu

Lyg orą iš vandens iškilus
Paskui pirštus aš nulaižysiu
Tokia skani esu, kai myliu
Pakviesk, vėl pas tave atbrisiu

Žole rasota tartum jūra
Prinokusi, saldi, sultinga
Jaučiu– tu į mane jau žiūri
Ir lauki. Skaudžiai buvau dingus

2010 m. vasaris

laikykis. stipriai

Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio

Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos

Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai

 

2010 m. sausis

sapnų žvėrys

Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.

Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.

 

2009 m. spalis

pro langą

Atrodo, su visais stiklais
Pro uždarytą langą.
Jei ne bangos
Nuslūgstančios į jūrą
Vakarais lėčiau nei dieną
Kylančios į dangų
Ir jei ne juokas
Ne many, toliau
Toks giedrą žadantis
Zuikučiais saulės
Juos rankos mostu nuvijau
(Ar taip lengvai
Nubėgtų saulės kiaulės?)
Išleisčiau pro namų duris
Nekviestą, nemylėtą svečią 
Tačiau tikrai žinau
Pro langą liptų jis
Gal du kartus pro šalį
Bet pavyktų trečią.

2009 m. spalis

pernakt prilijo

  

Pernakt prilijo visą kiemą
Tu atplaukei keista gondola
Sulytas ir joje toks vienas
Šiek tiek atsitrenkei į tvorą

Pasiūlei plaukt kartu į jūrą
Žadėjai nuostabų saulėlydį
Šypsojausi aš tau už durų
Tu laukei mano kieme mėnesį

Neišėjau. Gal neįtikinai,
Kad verta su tavim išplaukti
Dingai ir akmenį širdin užritinai
Todėl ir šiandien tavęs laukiu

 

2009 m. liepa

atplaukiu

Atplaukiu šiuo kūnu
Lyg laivu į uostą
Neturiu – tik būnu
Bučinys į skruostą

Trapaus porceliano
Kur tvirčiau už plieną
Balandėli mano,
Du geriau už vieną

Vandeniu lyg keltu
Aš iriuos tavęs link
Vartų neužkelki
Pavargau – paskęsiu

Undine pavirsiu
Uodega suplosiu
Ir per jūrą irsiuos
Kol krante mojuosi

2009 m. kovas