išsibarstymai

pamažu berdama miltus pyragui (jo receptą internete užtikau visai kito ieškodama),
vėl kaip ne sykis jaučiu, kad pasaulis ėmė ir liovėsi sukęsis, laikas tekėjęs,
tik grindys po kojomis, dubuo ant spintelės ir miltai it pajūrio smėlis
vis krinta, atrodo, kad toly, už lango, žuvėdras ir jūrą girdžiu,
ir tik proporcijos, tik gamybos taisyklės lape surašytos
laiko lyg raiščiai, lyg smėlio maišai oro balioną
akimirką rodės – išnykstu, išsibarstau,
lyg tie miltai, lyg pajūrio smėlis,
iš manęs nei pyrago,
nei kranto

2012 m. vasaris

ne vieni

Mes užmirštam, kad nesam vieni
Virš galvų kabo skydas Mėnulio
Efemeriškas angelas medy gyvena
Smėly prie kojų raižo vienetą (tu ne nulis)

Musė kutendama ropoja kojos nykščiu
(Primena vaikystės vasaras kaime)
Nuotraukose ant stalo kelionė pernykštė
Padeda galvoj laikyti, ko neprisimeni savaime

Ir net kai vakare nusisuki lovoj į sieną
Kaip žydas prieš mirtį. Tamsa virpa, plaukia,
Šnibžda kažką, net ir tada tu ne vienas
Šalia prigulusi vienatvė – vėsioji tavo draugė

2010 m. kovas

aušra. iš lėto

O kosminiai lėktuvai krinta it apalpę
Metalas čeža kaip saldainių popierėliai
Sirenom prakaukia vėluojanti pagalba
Debesimis pakėlus gelsvą, purų smėlį

Lakūnai byra iš dangaus kometom
Sužiburiavę gęsta prie pat žemės
Naktis prakvipusi aistra ir mėtom
Šilta kaip tėvo kailinių kišenė

Kažkur aušra praplėšus juodą maršką
Iš lėto keliasi. Nuoga, drėgna, laiminga
Rugpjūčio vidurys – nuo ryto karšta
Todėl ir keista, kad ant mūsų sninga

2010 m. sausis

lakusis smėlis

Kas žino, kas aš esu, aš keičiuosi ir keičiuosi.
R. M. Rilkė

Lakusis smėlis. Atklydęs vėjas.
Nulūžęs medis prie tuščio lauko.
Kažkas nutolsta. Kažkas artėja.
Mane užmiršo. Manęs nelaukia.

Kol kūnas juda tolyn, į priekį
Palikęs sielą tarp oro uostų
Stumiu vežimą naktų bemiegių
Prašau neklausk, ar nepabosta

Ar dar prisimenu, kurlink keliauju
Ar dar žinau, kaip vadinuosi
Lakiojo smėlio smiltelė saujoj.
Krentu. O kur? Gal sužinosiu.

2009 m. lapkritis

dykuma

Kelias štai nutrūko lyg peiliu nurėžtas
Niekur neatvedęs ėmė ir pradingo
Čia turėjo būti koks neprastas miestas
Arba netikėtas melsvas upės vingis

Driekės dykuma tik, vėjas smėlį sėjo
Karščio bangos supo į vilnonę skarą
Tiek ilgai keliavę niekur neatėjom
Ir pykčiu įkaitus dykuma mus bara

 

2009 m. rugpjūtis

gyvenimo šventė

Turėti ar būti. Pakilt ar nukristi.
Praeiti basom per žarijų raudonį
Ir vėl dešimt tūkstančių kartų suklysti
Atstumti, paskui išmaldauti malonės

Štai šitoks gyvenimas – smėlis tarp pirštų
Pabiro aplink lengvo vėjo paliestas
Kas rytą pabudusi naktį numirštu
Ir vėlei keliuos kaip šis didelis miestas

Ir vėlei keliuos kaip pavasariai bunda
Išdykę, pašėlę, kvailiot pasirengę
Lengvai išprotėti vilioja ir gundo
Gyvenime mano – didžioji tu švente

 

2009 m. balandis

kaip aš be tavęs

Kaip aš be tavęs gyvenu?
Ne vietoj– kaip smėlis tarp pirštų
Seniai nesapnuoju sapnų
O kartai atrodo, kad mirštu

Aš kartais tave aptinku
Minioj judesių ir drabužių
Tuomet kaip maža sutrinku
Dingstu tarp garsių širdies dūžių

Tai, ką tau rašau – banalu
Už tai mane kritikai bara
Bet man taip rašyt malonu
Ir siųsti žodžius šiuos tau gera

Gyvent be tavęs taip ramu
Nors būtent ramybė man priešas
Gal bėgt nuo savęs iš namų?
Ar persipjaut ryt abu riešus?

Nors ne, tai ne mano dalia
Užbaigti šitaip ryšį tarp mūsų
Aš liksiu per amžius šalia
Ne kūnu, dvasia tyliai būsiu

 

2007 m. gruodis