uždarė langą

kažkas viršuj per alsią naktį dūko
išsvaidė patalus baltus per visą dangų
pakilo vėjas, išnešiojo perregimą rūką,
duris uždarė, bet trankiai atlapojo langą

aksomo pievoj vartės nuogos laumės
akim kvatojos, lūpom rasą godžiai gėrė
kaip naktį dangų, dieną žolę versti bandė
pavakariais pavargo ir į vėsią upę nėrė

jinai priėjusi užvėrė atlapotą langą,
užuolaidą pataisė, popieriaus lapus pakėlė
vis į duris žiūrėjo – taip liūdnai ir vangiai
Tai padėtis be išeities“, – pasakė.
…………………..dar viskio įsipylė ir išgėrė.

2011 m. liepa

Reklama

dulkės ištrina

šio miesto dulkės ištrina mano veidą
nyksta kūno kontūrai šaligatviu einant
išsmilksta aukštyn, gyvate nuvingiuoja
čia vis mažiau, ten daugėjant ir plečiantis
pro vijoklius šelmiškai rožės šypsos
mašinose saldžiai miega vairuotojai
kojos ant vairo, mintys sapnų karalystėj
plaukiu šiltame dienos aliejuj lengvai
kažkada tai jau buvo – šie deja vu
kaip saulės žybsniai nuo stiklo šukės
eita, būta, jausta – į akis, į lūpas, į plaukus
lyg padegt norėdami kūną, kurio ir nėra
gyvate nuvingiavęs už debesies snaudžia

2011 m. gegužė

užkeikimas

jei tu kada nors pamirši mane
mano veidą, juoką, eiseną,
pečių linkį
jei iš atminties išmesi vardą
profilį, klubų siūbavimą
lūpų skonį
jei išdils mano kvapas, balsas
odos aksomas, rankų mostai
akių spalva

aš pamiršiu tave
aš pamiršiu tave
aš pamiršiu…

2011 m. balandis

kaip pas tave norėjau

Mano koja norėjo pas tave
Aš ją nupjoviau
Palaidojau ir dobilais užsėjau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano ranka norėjo pas tave
Ją trintuku nutryniau
O tai kas liko kišenėje laikiau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano lūpos norėjo pas tave
Tai paslėpiau jas po dažais
Tokiais raudonais, kad net skaudėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano oda norėjo pas tave
Aš ją ištirpdžiau rūgštyje
Ir jūron upeliu ji nutekėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano mintys norėjo pas tave
Jas balandžiu paleidau
O jį palesino grūdais kiti delnai
Kad aš užmirščiau
Kaip pas tave norėjau

2010 m. balandis

bučiniai

Kas liks, kai visus bučinius surinksiu
Lūpos vėl bus lyg nėkart nebučiuotos
Sausos ir drungnos. Tik tyla vietoj riksmo
Išvalgytos, išgertos, išduotos

Ir vistiek bučinio laukiančios. Godžios.
Reikalauja ir prašo. Maldauja ir atima.
Šnibžda: “Myliu – tik garsas, tik žodžiai
Tik pamiškėm skriejantys voratinkliai“…

Pirštu perbrauksiu – patikrinsiu, ar pasiilgo
Kaip kankinosi, kaip laukė ir ką paaukotų
Švelniai, kutenančiai tarsi liesčiau smilga
Ir tavo aimana iš lūpų. O gal čia tavo juokas?

2010 m. balandis

laiškas neįteiktas

Vijokliai rudenį alsavo
Nuraudę it drovi mergaitė
Katė nusidrėbė nuo klevo
Kol paštininkas laišką skaitė

Nors ir ne jam jis buvo skirtas
Ne jam tie žodžiai surašyti
Ir smerkiantis Voltero biustas
Norėjo jam tai pasakyti

Tačiau sučiauptos vario lūpos
Nė žodžio taip ir neišspaudė
Katė ir vėl ant klevo supos
O paštininkas save baudė

Kalbėjo tris šventamarijas
Kad laiškas liko neįteiktas
O kitądien nuo ryto lijo
Čia Lietuva – tad nieko keisto

2009 m. gruodis

Marija

mary

Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė

Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo

Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai

“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.“
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.

2009 m. spalis

uogos

vysnios

O lūpos dvi prisirpę uogos
Jas nuraškysiu savo lūpom
Ir rankos šiltos, reiklios, nuogos
Kažkur pasislėpė po rūbais

O saulė švietė virš galvos
Skanus auksinis dangaus blynas
Išgerti auštančios kavos
Mus pakvietė vidun kaimynas

Ir rankos dingo it žuvis
Išslydusi iš rankų žvejui
Mane praleidai pro duris
O pats bėgte per šlapią veją

Po vyšnia suglaudei rankas
Ir uogų krito lyg per audrą
Pro kylančias žalias šakas
Akim tu mano žvilgsnį gaudai

2009 m. spalis

vynuogė

57305363

Suspaudžiu vynuogę tarp lūpų
Jos formos tobulos ir minkštos
Dalis manęs tiesi, kitoji – klupo
Nematomą rožančių varsto pirštai

Aš nusidėjau šimtas vieną kartą
Esu kalta, kartojau mea culpa
Manęs nei teist, nei gelbėti neverta
Iškart sušaudyt aušroje prie stulpo

Gulėčiau saulėje tarsi nemirus
Tarsi gyva šypsočiausi aš dangui
Girgždėtų durys varstomos ant vyrių
Ir žmonės rinktųsi be galo brangūs

Jie graudžiai verktų ir labai liūdėtų
Prašytų dangų nors trumpam grąžinti
Lietus lengvutis prasidėtų
Šlapia gulėčiau, bet jau pripažinta

Tokia fantazija mane sušildo
Abidvi dalys vėl susijungia į vieną
Ir leidžiu vandeniu aš vynuoges nuo tilto
Galėčiau šitaip laiką leisti visą dieną.

2008 m. lapkritis