man tavo sugrįžimas reikštų mirtį
ruduo ir pievoj lapai it pašėlę šoka
jie žalią spalvą nuo peizažo trina
o tavo jausmas – purvinas ir girtas
jaukus ir šiltas, bet kartu ir įžūlokas
po mano langu kaip šunelis trinas
sukrautos rymo tavo laiškų stirtos
sakai: “neberašyti tau aš nebemoku,
kai mėlynu ant balto – aš toks grynas,
laiškais aš pas tave einu kaip tiltu
mintyse sulendu gražiai į voką
išgerk pavakariais mane kartu su vynu
……taip elegantiškai kaip tu viena temoki…”

2011 m. spalis

atsisveikinau jau, nors išėjai neatėjęs
kuždesiais tik, gūsiais it skersvėjis
šešėliais ant sienos lankei, gavėjas
liko be laiško, sapnas be turinio, tik jis

kažkur pasiklydęs nuskriejo, spindulys
nepramušęs tamsos, nors jau delnus sudėjau,
o gavosi maldai, sakiau: bituti, skrisk avilyn,
bet tik suspurdėjo ir dingo, be garso, be vėjo

2010 m. birželis

Rašiau tau visą naktį ilgą laišką
Teisingai kablelius, mintis dėliojau
Tu perskaitei ir pasakei, jog tau neaišku
Kodėl aš perrašiau romaną “Žemė po jos kojom”

Kodėl šešta pastraipa – Cveigo mintys
Ir Murakamio avys paraštėj bėgioja
Aš iš pradžių norėjau pulti, paskui gintis
Kad tai ne aš, o jie mane kartoja

Nes būtent aš esu tokia sena kaip piramidės
Ir klaidžioju iš paskos amžinajam žydui
Suvaidinau, prisipažįstu ir sakiau: “Suklydau
Aš pasidavus srautui velniško pavydo

Ir Markesą įpyniau, ir Moemą
Peleviną, O’Henrį, Kafką, Eliuarą
Pati nesu parašius nei novelės, nei poemos
Esu išsekusi kaip Rusija po pasaulinio karo”

2010 m. balandis

Vijokliai rudenį alsavo
Nuraudę it drovi mergaitė
Katė nusidrėbė nuo klevo
Kol paštininkas laišką skaitė

Nors ir ne jam jis buvo skirtas
Ne jam tie žodžiai surašyti
Ir smerkiantis Voltero biustas
Norėjo jam tai pasakyti

Tačiau sučiauptos vario lūpos
Nė žodžio taip ir neišspaudė
Katė ir vėl ant klevo supos
O paštininkas save baudė

Kalbėjo tris šventamarijas
Kad laiškas liko neįteiktas
O kitądien nuo ryto lijo
Čia Lietuva – tad nieko keisto

2009 m. gruodis

kazkur

“Lytėti amžinas linijas
Kūno, kurio jau nebus”
*
Ar pameni?
Rašiau tau mėlynu ant balto
Sakei, kad myli,
Bet esi tiktai žmogus
Kad be manęs –
Nuo stogo ant asfalto.

It sėklas pavėjui
Žinias man leidi,
Laišką parašai.
“Esu tik mylintis žmogus,
Likimas tai, ne klaidos”.

Kažkur esi ir nieko neprašai.
Ir aš tiktai žmogus.
Tik moteris.
Ir mano vardas Meilė.

2009 m. spalis

*iš Pablo Nerudos eilėraščio

poetui

Foto (c) alek lindus

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

Rimas Burokas

Lietaus išplautas tavo atminimas
Baloj betirpstantis liūdnai, iš lėto
Ir parašas apačioje: “Burokas, Rimas”
Po blunkančiom eilėm išėjusio poeto

Vaiduokliškai išnyko jis iš miesto
Tik eilės gatvėm tykiai vaikšto
Šiek tiek išgąsdintos, tarsi nekviestos
Kaip pašto paklaidintas laiškas

Širdie poeto, tu tik netirpsti
Žėruojanti ugnele spalio drėgmėje
Ir stūkso pakelėj ženklai keisti
Agonijoj sustingę. Kaip kad mes. Deja.

2009 m. spalis

200369048-001

Plečiu ribas lyg plastelino būtų
Ir žongliruoju galimybėm
Užsisakau latte su putom
Lengvom besvorėm lyg ramybė

Lyg debesys iš balto pūko
Nutįsę patalais virš žemės
Lyg saldūs žodžiai atviruko
Kurio belaukdama suseno

Ta moteris prie kito stalo
Ji vis dar laukia savo laiško
Sunertais pirštais virš žurnalo
Ji prisimerkia, jai neaišku

Kodėl toks didelis laukimas
Tiek metų kabo tarsi kardas
Nes liko tik prisiminimas
O ji užmiršo net jo vardą

 

2009 m. kovas