nėra, ko bijoti

Jau nėra, ko bijoti
Visi vakar prabėgo
Visi rytoj neatėjo
Šitame laike ir erdvėj
Neturėdami nieko
Ir viską turėdami
Niekuo nebebūdami
Ir visa kuo esantys
Iškilę ir puolę
Šventai nusidėję
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

Jau nėra, ko bijoti
Judesiai lyg aliejuj
Plukdytume kūnus
Lyg virstume oru
Besvoriai, bekvapiai
Bevardžiai, belyčiai
Iškalti ant akmens
Medyje išraižyti
Nė ženklo mūsų nelikę
Nė menkiausios dalelės
Daugiau nei aukštyn
Nei gylyn, nei į plotį

2011 m. balandis

neprabudus

Atsikelti kasryt neprabudus. Kaip Buda
Po tuoju medžiu pirmąmet. Ir laukt
Nušvitimo kaip saulės virš šlapio ir rudo
Lauko. Neverkt, nesiskųst, tykiai kaukti.
Nešokt, nedainuoti. Kaip karstas šis butas,
Eglišakių kvapas aplink. Ir veidas it kaukė.
Gyvenimas visas – gana lėkštas etiudas
Ir rankraščio nėr – iš kišenės ištraukė.

2010 m. rugsėjis

po medžiu

Rytų vienuolis aukso drabužiu
Per sapno karalystę iriasi
O tu kaip Buda sėdi po medžiu
Ir žemė tau po kojom skiriasi

Išleisdama vidurnakčio vaikus
Lyg garą į vandens paviršių
Lyg medžiai išorėn sakus
Lyg miškas ant paklodės viržius

Tik tu vis sėdi kojas sukryžiavęs
Švenčiausias nusidėjėlis per amžius
Pavargęs mirtinai, nors nekeliavęs
Bevaisėm sėklom apsodinęs daržą

2010 m. vasaris

keleiviai keliasi

Žolių kilimu minkštu ridenasi
Mano rytas jaukaus apvalumo
Ir pavargę keleiviai jau keliasi
Naktyje išsiilsinę kūnus

Ima lazdą medinę į delną
Ir suspaudžia kaip grumstą artojas
Tiesias kelias it kilpa į kalnus
Kaip ir dienos tie žingsniai kartojas

Susipinusios mintys laisvėja
Plaukuose supas vasara oriai
Kažkodėl visad eiti prieš vėją
Kažkodel vis sustoti nenoriu

Ta kelionė it prarastas šokis
Neįvykęs, ilgai tik planuotas
Mano angelas medyje juokias
Pagalvojus – išties, kas čia tokio

 

2009 m. lapkritis

lakusis smėlis

Kas žino, kas aš esu, aš keičiuosi ir keičiuosi.
R. M. Rilkė

Lakusis smėlis. Atklydęs vėjas.
Nulūžęs medis prie tuščio lauko.
Kažkas nutolsta. Kažkas artėja.
Mane užmiršo. Manęs nelaukia.

Kol kūnas juda tolyn, į priekį
Palikęs sielą tarp oro uostų
Stumiu vežimą naktų bemiegių
Prašau neklausk, ar nepabosta

Ar dar prisimenu, kurlink keliauju
Ar dar žinau, kaip vadinuosi
Lakiojo smėlio smiltelė saujoj.
Krentu. O kur? Gal sužinosiu.

2009 m. lapkritis

tolumos

 

 

 

 

 

Tai tik tolumos kviečia minkštai
Horizontus spalvom padabinę
Aš ant medžio užlipus aukštai
Ir klykiu į bekraštę mėlynę

Kad man liūdna, kad trūksta vilties,
Kad nėra to svaigaus įkvėpimo
Šokt, rašyt nuo nakties lig nakties
Krist iš nuovargio tarsi nuo vyno

Kad taip tuščia, taip skauda, nyku
Lyg sudegus seniems pergamentams
Apačioj bėga vaikas lauku
Taip džiaugsmingai tarytum į šventę

 

2009 m. kovas

mano Dievas

Tai mano Dievas
Supas mo medžiu
Aš juoką jo
Nuo paryčių girdžiu
Tu man sakai,
Jog taip nebūna,
Kad Dievas nesileis
Į šitą liūną,
Tau taip tikėjimo
Kaskart pritrūksta,
Man Dievo angelai
Juokauja, dūksta.
Tau paukščiai paprasti
Danguj gyvena,
Ant balto debesies
Ne angelai plevena.
Man ženklus siunčia
Iš aukščiau,
O tu sakai:“Aš netikiu,
Nes nemačiau“.
Bet man svarbiau,
Kad juos širdim
Jaučiau.

2007 m. gruodis