Iškeisk mane prašau į miegą
Šią keistą naktį be žvaigždžių
Važiuoju ir stulpai pro šalį bėga
Esi toli. Tačiau tave girdžiu
Iškeisk mane į baltą dieną
Saulėkaitoje snaudžia katinai
O jų fone tu liūdnas ir toks vienas
Ateisiu ir įvyks šitie mainai
Iškeisk mane į trapią viltį
Užsiliepsnosiu laužu viršum miesto
Tik dar kartelį leiski man pakilti
Ir fejerverku sprogsiu metų fiestoj
2010 m. rugpjūtis
Iš mano venų gurga purpurinis kraujas
Tirštai granatų sultim per asfaltą
Gyvenimas taip išgaruoja, nieko naujo
Taip, mea culpa, kaltas, kaltas, kaltas
Arčiau dangaus kasdien, arčiau mirties
Minkštutis avinėlis malasi po kojom
Man be tikėjimo taip šalta, be vilties
Ir po kelis kartus kažkam vis tai kartoju
Lig dugno gerti taurę, ligi pabaigos
Taip tarsi patį troškulį skandintum
Už lango nėra šventės. Ir nėra progos
Į sceną leidžias deus ex machina
………………….užpučia žibintą
Ir švinta.
2010 m. sausis
Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas
Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos
Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę
2009 m. rugsėjis
Tai tik tolumos kviečia minkštai
Horizontus spalvom padabinę
Aš ant medžio užlipus aukštai
Ir klykiu į bekraštę mėlynę
Kad man liūdna, kad trūksta vilties,
Kad nėra to svaigaus įkvėpimo
Šokt, rašyt nuo nakties lig nakties
Krist iš nuovargio tarsi nuo vyno
Kad taip tuščia, taip skauda, nyku
Lyg sudegus seniems pergamentams
Apačioj bėga vaikas lauku
Taip džiaugsmingai tarytum į šventę
2009 m. kovas
Dangus pakibo minkštai virš mūsų
Ir švelniai vėju paglostė veidus
Į saulę iš kambario kaip iš rūsio
Viltis kaip užuolaida kyla ir leidžias
Tylus kvietimas į naują veiksmą
Nauji bateliai ir šviežias kvapas
Kokia nuodėminga stosiu prieš teismą
Bet prieš tave aš kaip baltas lapas
Kaip jaunas vynas šiandien svaigina
Prisilietimai, žodžiai ir žvilgsniai
Viršun išplukdo, gilyn skandina
Iki manęs tau septyni žingsniai
Iki tavęs man viena sekundė
Tarp mūsų tirpsta nuvalkiotos frazės
Pavasaris kaltas – jisai sugundė
Už tai mums jį išbučiuot maža
2008 m. balandis
Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.
Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli“ ar “Iki, dukrele“,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu“.
Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius
O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis“
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.
2008 m. vasaris
Elegantiškai perlipsiu lavoną
To, kurį šimtą metų taip mylėjau
Paslėpt jausmus? O gal patraukt į šoną?
Ar išsakyti, ką norėjau, bet tylėjau?
Per miestą pereit kaip per karą
Žvilgsniu iššaudant kokį tūkstantį
Ir bobulytės mane garsiai bara
Už mano būdą karštą, dūkstantį
O man gyvenimo taip ankšta, maža
Juoda suknelė vėjy sukas, šoka
Išdalinu save po jūrą ir po lašą
Nes duot galiu, o imt tik kartais moku
Bučiuoti moku vėl galvos netenkant
Ir veidą glostyt tarsi pirmą kartą
Vis švelniai pirštams kūnu slenkant
Prie laukiančių užeiti vartų
O kai išeisiu nakčiai baigiant darbą
Palikusi nejautriai vėl tave numirti
“Iki rytojaus“, – mesiu namo sargui
Ir tai sužadins elegantiško lavono viltį
2007 m. spalis
Evelinos namai 