Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą
Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų
Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė
Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė
Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu
Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų
2010 m. gegužė
Vandens stiklinėj skęsta rytas
Sunkus, atšalęs ir beskonis
Pro langą jau atidarytą
Viens paskui kitą veržias žmonės
Diena it pernokusi kriaušė
Lipni, patežusi, sultinga
Ją tarp delnų viens, du sutraiškai
Ir pirštai į minkštimą sminga
Šio vakaro papiltas vynas
Ties horizontu išsiliejo
Ir prisukamas apelsinas
Į frontą vakarų riedėjo
Naktis juodos kavos kartumo
Be cukraus. Bomba kofeino
Sprogimas cigaretės dūmo
Rūku pavirtęs virš beržyno
2009 m. lapkritis
Rūkuose – sapnų žvėrys. Gena bandą
Piemuo ilgabarzdis link mėlynų jūrų
Sapnų žvėrys vis ieško manęs. Ir neranda.
Aš jų laukiu jau trisdešimt metų. Vis žiūriu.
Išstovėjau ir duobę – apskritą, gilią
Ir akis pražiūrėjau – net spalva jų pakito
Tokią moterį – vienišą, drungną bei tylią
Ir surado piemuo. Nesulaukusią ryto.
2009 m. spalis
Kaip sauja pelenų pakliuvus vėjo gūsin
Kaip laivas pasimetęs vandenyne
Aš pasiklysiu metuos. Bet buvau, esu ir būsiu.
Ir tapsiu subtiliai besenstančia kaimyne
Hamake leisiu laiką sau po vyšniom
Kvepės žiema ir šalčiais mėtų arbata
O žvaigždės tokios aštrios, tokios ryškios
Vis degs. Gal uodega pavizgins kometa
Virš ežero pakils aksomo rūkas
Aš nemiegosiu – aš ilgai ilgai budėsiu
Tarp rankų – tavo senas atvirukas:
“Norėjau dar mylėt tave. Bet jau nespėsiu“
2009 m. rugsėjis
Ir rankos. Du maži žvėriukai.
Tai bėga link manęs lyg kviesčiau
Tai slepiasi į švelnų rūką
O aš jas glostyčiau, jas liesčiau
Prisijaukinčiau tarp delnų
Sušildyčiau. Jos pailsėtų
Aš jas žvėriukais vadinu
Išsivedu į šiltą lietų
Kad jos jame ištirptų tyliai
Kad virstų angelo sparnais
Šitas rankas aš švelniai myliu
Ir jas pažįstu taip seniai
2009 m. gegužė
Ruduo. Vėl tarp voratinklių.
Ir panešiotom priesaikom nuklotos gatvės.
Tavim tai vėl tikiu, tai vėl nebetikiu.
Ir negaliu pabėgti nuo apglėbusios vienatvės.
Tamsa. Užkloja mus kaip tirštas rūkas,
Kaip debesies pūkinės minkštos gėlės
O tolumoj lyg žiburėliai, lyg vaiduokliai sukas
O gal ten sukas seno parko karuselės?
Svaigu. Aš nuo rudens girta tarsi nuo vyno
Ir šokčiau kaip laukinė lig ankstyvo ryto.
Išgąsdinčiau pirmus praeivius bundančio Žvėryno
Sakytų jie, kad sostinėj nauja beprotė, nematyta
2007 rugsėjis
Evelinos namai 