pamiršo

tądien miriau, tik jie pamiršo imt ir pakasti
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
pati sau atrodžiau ilgas, tolyn besidriekiantis kelias
kuriuo jau nieks neateis, nei išeis, nei sugrįš
rankom į viršų it kokia medinė rodyklė į pietus
“esu reikalinga, – sakiau sau, – guliu ne be reikalo
ne išmesta, ne užmiršta, ne palikta, bet naudinga…“
šunys, aplojantys karavanus, girdėjosi baisiai toli
joks žmogus nepraėjo, nei paukštis praskrido
rasa krito ir džiuvo, tik aš nedūlėjau, nenykau
lyg mirtis iš sąrašų būt išmetus be teisės sugrįžti
saulė kilo ir leidosi, naktys plazdėjo juodu šilku
praėjo daug metų, virš manęs sudilo krūvos mėnulių
gulėjau veidu į dangų, ištiestom kojom į šiaurę
nes nors ir miriau, jie pamiršo imt ir pakasti

2012 m. kovas 

nėra kaip tu, nėra kaip aš

..šiąnakt sapnavau aš dainą..

nėra daugiau tokių kaip aš
ir trankos vėjas per šakas
išbelsdamas tą pačią dainą
kol pirštai čiuožia per rankas
ir karščio bangomis ateina
žinojimas, kad aš – ne aš

nėra daugiau tokių kaip tu
tarp šių beprotiškų naktų
kurios ateina ir praeina
tai atskirai, tai vėl kartu
mes girdime tą pačią dainą
ir supranti, kad tu – ne tu

nėra daugiau tokių kaip aš
nėra daugiau tokių kaip tu
ar aš – tai tu, ar tu – tai aš
kas pro duris dabar išeina?

2011 m. lapkritis

rankos. sapnas

Pamenu susapnavau, kad jau be rankų
Berods dar kažko trūko
Naktis į rytą slinko, šaka į langą trankės
Galvojau kaip gi dabar apkabinsiu
Kai ateis šilumos reikalingas
Tarsi vienas bučiuoja, kitas atsuka skruostą
Svarsčiau, kur jos dingo
Iškart dvi, ne po vieną, abi nedėkingos
Prižiūrėtos, šiltai laikytos
Nei maldomis, nei plojimais nevargintos
Laiku kaip niekad atėjo rytas
Radau abi vietoj, po vieną prie šono
Bet truputį tarsi ne mano
Lyg paskolintos ir ką tik gražintos, dėvėtos
Aptirpusios lietuj, per plonos

2011 m. vasaris

sufijus

Mano siela – mažutis sufijus
Miniatiūrinėj šventykloj
Sukas aplink

Vynioja, kas yra ir kas buvo
Lyg bintą nuo karo žaizdos
Rūbas plaikstos

Šiame sūkury tik čia ir dabar
Jau ne rankos, ne kojos
Ne aš, o aš esu tai

Ir visai visai nebeskauda
Tarsi būtų it sniegas nutirpę
Vis per širdį

2010 m. spalis

kelias mano

Naktimis traukiniu į kažkurią pasaulio sostinę
Pilkam perone silpsta žingsnių aidas
Tarp žvilgsnių, kuždesių ir glostymų
Ant žemės saulė purpurinę mantiją nuleido

Žvaigždėm nušaudytam danguj lėtai
Mėnulis jaukiai supo lopšį amžinybės
Prie kojų – lagaminas, rankoj – bilietai
Ir kelias – dovanų atseikėta duotybė

Nuvesiantis tolyn (o gal arčiau manęs)
Per lygumą, kalnynus, preriją, savaną
Aš iškeičiau ramybę į bekraštes klajones
Šis kelias ne lengviausias. Tačiau mano.

2010 m. gegužė

tik

tik tavo rankos ir tavo kūnas,
ir tavo kvapas, ir tavo žodžiai,
lipnus kaip vasaros medus sotumas
mes atsivalgėm viens kito godžiai

mes atsigėrėm viens kito svaigiai
ir nepalikom rytojui nieko
sakei, kad skyrėmės mylėt nebaigę
aplinkui krentant kaštonų sniegui

2010 m. gegužė

kartais

Kartais kaip upė. Be dešinio kranto
Kaip dangus be nei vieno paukščio
Kaip duonos kepėja be rankų
Kaip lakūnė bijanti aukščio

Kartais kaip knyga be lapų
Stiklinė be vandens, laivas be burių
Kaip numiręs, palaidotas, bet be kapo
Kaip namas be stogo, langų ir durų

Kartais kaip naktis be sapnų, aušra be saulės
Kaip širdis be ilgesio, be laukimo
Ant stalo vyno butelis. Nei vienos taurės
Ir klouno veidas danguj be grimo

2010 m. balandis

tik tiek

Atleisk.. Tik tiek. Ir taip nelengva
Nurieda sunkiai it akmuo nuo kapo
Nepyk. Tik tiek. Tyla kaip bangos.
Galėtų dar ką pasakyt, tačiau nesako

Ir nekalba, vien rankos šaukia
Nuo įtampos prie upės sprogsta karklas
Lyg visą žiemą būtent šito būtų laukęs
Pasaulis trupa tarsi rūdžių paliestas žeberklas

2010 m. kovas

trupinėlis žiemos

Trupinėlis žiemos. Sniegas kąsniais
Sušalusios varnos ant miesto žibintų
Ta moteris – vos vos už jas šiltesnė
Čionai naktis.
…….Honkonge, Singapūre švinta

Nervingos rankos staltiese keliauja
Pastumdamos puodelį, šaukštą, akinius
Rašiklį ir blonknotą. Jos tarsi dalyvauja
Šalia, bet atskirai.
…….O ji prie jų tik pratinas

“Manęs beveik nėra, – šilku ji šlama. –
Manęs gal niekada išties nebuvo.
Ir tik visi aplink mane gyvena.
Alsavimas esu.
…….Dalelė elektrinė erdvėje be krūvio“.

Už lango minus dešimt. Atšalo arbata.
Ji keliasi, suknelė dailiai subanguoja
Klavišas pianino sol išspaudžia.
…….Nors gal kita nata?
Prie lango stovi ji. Kažkam mojuoja

Bethovenas. Ir Mėnesienos sonata.
Seniai naktis.
…….Tačiau vienam bute dar groja.

2010 m. vasaris

nuo scenos

Žibintai languos lyg įšilusios gėlės
Jos suvirpa vėjyje, tarsi pamoja
Ir žmonės aplink – tokios didelės lėlės
Nusilenkiu – publika garsiai paploja

Nuo scenos nukrinta vėduoklė sulūžus
Du bravo, trys bis’ai ir vienas “nuo scenos!“
Aš neverkiu, mama, tai skruostai sudužo
Rausvi it prie lango trapus ciklamenas

Sueižėjo rankos ir kojos nukrito
Širdis išsiliejo kaip vaškas sušilęs
Taip, mama, spektaklis, tačiau visai kitas
Aš vėl pasirengusi – uždanga kyla

2010 m. sausis