kita aš

milijoninio miesto dvidešimt trečiam aukšte
(kai iš lifto išlipi – į kairę, o paskui – į dešinę)
sėdžiu prie juodo stalo, ant kurio krūva popierių,
kompiuteris, spausdintuvas, pora knygų, žirklės,
didelis puodas chrizantemų arbatos, seni bilietai,
kinų kalbos vadovėlis, aplūžęs geltonas pieštukas
galvoju apie tą kitą aš, kuri gyvena užmiesty
erdviame name su vos besutelpančiom knygom
durim į didelį sodą, įrėmintą senstančių medžių
saulė kur ne kur tik įsiskverbia, gula ant akmenų
ilsiuos žolėje ir galvoju apie tą kitą, kuri pajūry

2011 m. birželis

apyrankė

Pasirėmei ranka prie seno stalo
Kažką rašei, braukei ir vėl rašei
Apyrankė sunki, iš šalto vario
Ją užsimauti švelniai paprašei

Užnėrei tarsi antrankius atsargiai
Vos vos paliesdamas rankas
Ir sustingai – toks senas ir pavargęs
Ir pasakei: “Nesugavau tavęs kol kas“

Apyrankė nuslydo it ledinė
Ir nuriedėjo žvangiai po stalu
Kaip galimybė mūsų paskutinė
Kol neprispaudei jos batu

 

2009 m. vasaris

7 dienos

 

 

 

 

 

 

 

Lest we forget how fragile we are.

Sting “Fragile“

Per savaitę – septynios dienos numirti
Tokie laikini mes ir trapūs be galo
Septynios dienos pabusti, pakilti
Surinkt visą šeimą už didelio stalo

Nuskint ryškią žvaigždę sekundės tereikia
Jaukaus, šilto glėbio išgąsdintam vaikui
Visi tavo ‘myliu’ kasdien mane veikia
Ir mitas, kad būna per daug jų, be saiko

Dar noriu nakties tarsi ji paskutinė
Septintos ir aistringos – kitaip ji bevertė
Raštelis ryte: “Aš tik draugė naktinė,
Tik sapnas svaigus. Tavo kūno ekspertė“

2007 m. rugsėjis

prie stalo

Prie stalo trapi mūsų laimė sėdėjo
Ji švelniai šypsojos gal mums, o gal sutemom
Grindim link manęs karoliukai riedėjo
O aš maniau, kad mes vakar juos sutrypėm

Tada, kai jausmus tarsi popierių plėšėm
Kai širdį dalinom perpus ir per keturis
Kai savo jausmus taip, kaip skalbinius viešinom
Ir šaukėm, kad jų jau nei vieno nebeturim

Žadėjom sugrįžti į savo gyvenimus
Prisiekėm daugiau niekada nemylėti
Tuomet mūsų lūpos ir dingo iš nerimo
Nes tiek primelavus belieka tylėti

Tyloj pamažu apkabino mus vakaras
Pasiūlė po mūšio pailsėti truputį
Užgesti trumpam ir vėl šviest kaip ugniakuras
Dienų upei tekant į amžiną būtį

2007 rugsėjis