kažkas viršuj per alsią naktį dūko
išsvaidė patalus baltus per visą dangų
pakilo vėjas, išnešiojo perregimą rūką,
duris uždarė, bet trankiai atlapojo langą

aksomo pievoj vartės nuogos laumės
akim kvatojos, lūpom rasą godžiai gėrė
kaip naktį dangų, dieną žolę versti bandė
pavakariais pavargo ir į vėsią upę nėrė

jinai priėjusi užvėrė atlapotą langą,
užuolaidą pataisė, popieriaus lapus pakėlė
vis į duris žiūrėjo – taip liūdnai ir vangiai
Tai padėtis be išeities“, – pasakė.
…………………..dar viskio įsipylė ir išgėrė.

2011 m. liepa

Pamenu susapnavau, kad jau be rankų
Berods dar kažko trūko
Naktis į rytą slinko, šaka į langą trankės
Galvojau kaip gi dabar apkabinsiu
Kai ateis šilumos reikalingas
Tarsi vienas bučiuoja, kitas atsuka skruostą
Svarsčiau, kur jos dingo
Iškart dvi, ne po vieną, abi nedėkingos
Prižiūrėtos, šiltai laikytos
Nei maldomis, nei plojimais nevargintos
Laiku kaip niekad atėjo rytas
Radau abi vietoj, po vieną prie šono
Bet truputį tarsi ne mano
Lyg paskolintos ir ką tik gražintos, dėvėtos
Aptirpusios lietuj, per plonos

2011 m. vasaris

Įsiskverbti pilnumom ir tuštumom
Iki šerdies. Ertmėm judėt link tikslo
Alkanas keleivis namo taip grįžta
Sprogdina būgnelius ausų tyla
Vis viens į kitą be poilsio, be riksmo
Atodūsiais apsaugodami jautrią klausą
Neapskaičiuota, nutrūktgalviška, neverta
Mes tik šešėliai buvusiųjų mūsų blausūs
Ir mūsų kontūrai išskysta dienoje
Jau vienas kito neberandame. Tik randai
Dabar mus dengia lyg antra oda
Aš išsinešiu tavo kvapą mažoje dėželėj
Nuo mėtinių pastilių. Be žodžio “myliu”
Nuo pernai gruodžio iki šio birželio
Mes bandėme kažką apgauti. Suskilo
Nuo nesibaigiančio laukimo lango stiklas

2010 m. liepa

Ten buvom ne mes. Už lango stiklo
Išsitrynusiom kraštutinėm linijom
Tamsoje žybčiojo judesių daviklis
Vadinasi, blaškėsi materija. Lijo
Katėm ir šunim. Ne visur pila iš kibiro
Kitur lyja varlėm ir gyvatėm,
Valtimis ir statinėm. Lašai biro
Mes juos girdėjom, nematėm.
Aptirpę cukraus kvadratėliai
Dievo delnuose. Saldumas į vieną
Ir jau nieks neatskirs. Į viršų iškėlė
Per tarpupirščius sutekėjom į sceną

2010 m. liepa

Sapnavau, kad snigo nuo slyvos
Pavasaris netvirtais pirštais kibo į dangų
Rusvas batraištis raizgės it sliekas negyvas
Iš sapno grąžino kačių “meilės” už lango

Mano slyva droviai sprogo iš lėto
Kaip mergaitė prieš pat pirmą kartą
Ir muzika iš kažkurio Čaikovskio baletų
Glostė gatvę mūsų ir slėpės už vartų

2010 m. birželis

 

Iš dangaus virvėm sliuogia angelai
Išblyškę, ilgus plaukus draiko vėjas
Stebiu pro langą juos ir man beveik gerai
Aukštu žemiau kaimynė akvarelę lieja

Joje sparnuoti ir linksmi, šiek tiek putnoki
Cherubinai taškos debesyse. Lyg vandeny
Pamačius angelus ant virvių šaukia ji: “Sustokit!
Aš jus išliesiu piešiny. Nedinkit taip…
……………..kaip dingsta pažadai seni”

 

2010 m. birželis

Toks didelis ir riebus paukštis
Lyg nusileido. Gal nudribo
Neskaudžiai. Maža buvo aukščio
Vasaris šąlo. Ir pasnigo

Iš riksmo pamaniau, kad povas
Bet nespalvotas, visas pilkas
Išskrido jis pro langą kovą
Stebėjausi, kaip ten pratilpo

Dabar man retkarčiais atrodo
Kad tamsiame kampe jis tupi
Ir viskio gryno (taip, be sodos)
Dar šliūkšteliu. Jau žydi tulpės

2010 m. vasaris