verk

verk, verk, pelenais galvą barstykis
baltu sariu užvyniok savo skausmą
lyg tvarščiu šviežią žaizdą, kur liko

laužai šermenų sergsti žiežirbų šokį
mažutė šokėja nakty baltu sariu
šėlk, dek, sukis, rodyk, ką moki

gedulas trunka berods dešimt sapnų
lai groja papuošalai tavo kojų
pakrantėje purvinų Gangos vandenų

2010 m. birželis

Reklama

gimę šokti

Pašok su manimi šią baltą dieną
Prieik ir pasakyk: “Aš gimęs šokti“
Mes šimtą metų šokome po vieną
Galbūt ir dviese galime išmokti

Virš seno parko krinta tingios snaigės
Ir kloja baltą kilimą po kojom
Kažkas prasideda, nors jau atrodė baigės
Šiandien mes tikim, vakar – abejojom

Rytoj, kas bus – abu nežinom
Dabar taip nuoširdžiai kažkur išplaukę
Maždaug tarp Amsterdamo ir Berlyno
Tarpukely išmėtę savo kaukes

2010 m. sausis

po vakar

stiklas

Mes susitikome kieme. Atsimenu – rūkei
O man po vakar galvą kiek skaudėjo
Kažką, kad nerimtai elgiuosi man sakei
Nepyk, brangusis, nieko negirdėjau

Tik rankomis liečiau betoną sienos
Ir mintyse už šokį ant stalų save burnojau
O taip, mielasis, tokios miršta vienos
Tik pagirios ant balto žirgo pas tokias atjoja

Tūžmingų žodžių gaudesy pakibęs laikas
Lyg nuosprendį vidudienį paskelbė aštriai
Taip, sutinku, brangusis, reikia jausti saiką
Ne veltui šiandien aš tempiu štai tokią naštą

Taip, neįvertinu gyvenimo saldaus gerumo
Švaistau vis valandas brangias it palikimą
Aš karalienė – be karūnos, galios, rūmų
Aš aktorė – be vaidmenų, teatro, grimo

 

2009 m. lapkritis

it cukrus

76529060

Saldus it cukrus vanilino
Ir lengvas tarsi šokis
Gyvenimas neužkabino
Na ka gi – garsiai juokis

Sakyk, kad visa tai sakei
Jog perspėjai ne kartą
Aš nemačiau, o tu matei
Kaip visa tai neverta

Nei įkvėpimo, nei jausmų
Nei lengvo pamišimo
O aš toliau vėl gyvenu
Tik kur – tai nieks nežino

2009 m. rugsėjis

raudoni bateliai

200558942-001

Mažos kojos raudonais bateliais
Trinksi salsą, fokstrotą ir valsą
O po mėnesio krenta ant kelių
Ir paprašo sustot, nes nualso

Nes pavargo taip šokti be galo
O bateliai neleidžia sustoti
Įsikibus į ąžuolo stalą
Bando ji iš peties pakovoti

Sustabdyti šį amžiną šokį
Iki skausmo įsirėžė rankos
O pasaulis tik sukas ir juokias
Ir pašėlusią muziką trenkia

O bateliai nenori sustoti
Jie šokdina mažutę mergaitę
Ji prisiekia bet ką atiduoti
Už akimirką poilsio brangią

Ir bevardėje kalvėj už kaimo
Kalvis kerta virš batų raudonų
O tik šokti norėjo iš laimės
Tarp pavasario žydinčių sodų

Ir lelijom išraižytoj spintoj
Tarp krakmolytų ledo paklodžių
Slepias batai raudoni sutrinti
Ir natas iš toli gaudo godžiai

 

2009 m. kovas

žaidimas

78407210

Taip žaidėm mes – širdis daužydami
Tai nuostabus šis nuodėmės žaidimas
Nuplėšk jausmus tarsi drabužį nevaržydamas
Šis švento Vito šokis, šis mūsų lengvas pamišimas
Sustok akimirkai, sustok ir juokis, juokis
Nes mūs gyvenimas teatras, dar ir šokis
Netyčia susitikom, kaip netyčia išsiskyrėm
Į puikų namą jausmo krištolinio spyrėm
Tarp duženų vienas kitą grubiai žeidėm
Atleisk, šiandien neatmenu jau tavo veido
Naktis užslinko, saulė nusileido
Tik nesakyk, kad susitikome per klaidą
Ateis pavasaris ir jis pakeis šį speigą
Ir atsistojęs prie namų sakysi: “Labas meile,
Įleisk mane. Savęs man be tavęs taip gaila“

 

2007 m. gruodis

palijo

 
sb10066146d-002

Savaitgalį mieste gražiai palijo vyrais
Jie krito iš dangaus lengvai ir vikriai
Juos gaudė moterys – kitaip jie būtų mirę
Mylėt žadėjo aistriai, amžinai ir stipriai

Įkurdino namuos ir rūpinos be proto
Šie augo, skleidėsi kaip keistos gėlės
Gražaus balselio buvo, taisyklingo stoto
Suaugusių mergaičių gyvos lėlės

Tik vieną dieną parke saulės švietė
Taip skaisčiai – kaip tik kartą metuos
Ir vyrai išgaravo antrų pusių nepakvietę
Paliko liūdnos našlės prie šaltos arbatos

Po metų susirinkusios į lietaus šokį
Ir nusimetusios juodus drabužius
Jos vėl paprašė siųsti liūtį lygiai tokią
Ir nuo jų prašymų mama gamta palūžo

 

2007 m. lapkritis

alfa ir omega

misiune

 

Tu kelio pabaiga ir jo pradžia
Tu mistinės dvi – alfa ir omega
Labai trumpam manam delne
Ilgam dabar, tačiau ne čia
[ir to DABAR ir ČIA nelieka]

Lengvai kaip pienės pūko šoky
[Ir sunkiai taip, kaip tu tik vienas moki]
Atbrisi tyliai pas mane ir pro mane
Pasauli, atsimerk ir juokis
Unhappy end sužibo ekrane

Su alfa, sprogstančia nuo nokstančių vilčių,
Su niekaip neįvykusia omega
Per tavo žodžių jūrą vėl brendu
Ir perbridus jau žodžių nebelieka
[bet nebelieka ir karčių kančių
tiesa pasakius, nieko nebelieka]

2007 m. liepa