kur jau nieko nėra

viskas persipina, veliasi: tavo balsas
mūsų pirštai, pokalbių nuotrupos
vėjas medžiuose, automobilių ūžimas
dainos, ištrūkusios pro langą, motyvas
žodžių negirdėt, tiktai silpstanti muzika
čia palei upę garsai įsipina melduose
supasi virš vandens ir tolyn jau nebėga
nebėra kur skubėti, čia galutinė stotelė
toliau nieko nėra, lyg peiliu būt nurėžta
pašnibždėk man į ausį, kad čia mūsų vieta
čia mes baigiamės ir vėl čia prasidedam
pakrantės žolės tampa mūsų plaukais
mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim
ant kaulų žaidžia saulė, mėnulis ir žvaigždės
amžini pažadai, priesaikos supasi melduose
pašnibždėti į ausį ten, kur jau nieko nėra

2012 m. kovas

nėra kaip tu, nėra kaip aš

..šiąnakt sapnavau aš dainą..

nėra daugiau tokių kaip aš
ir trankos vėjas per šakas
išbelsdamas tą pačią dainą
kol pirštai čiuožia per rankas
ir karščio bangomis ateina
žinojimas, kad aš – ne aš

nėra daugiau tokių kaip tu
tarp šių beprotiškų naktų
kurios ateina ir praeina
tai atskirai, tai vėl kartu
mes girdime tą pačią dainą
ir supranti, kad tu – ne tu

nėra daugiau tokių kaip aš
nėra daugiau tokių kaip tu
ar aš – tai tu, ar tu – tai aš
kas pro duris dabar išeina?

2011 m. lapkritis

upė tekanti aukštyn

Čia jau nieko seniai nebėra
Tik upė tekanti aukštyn
Naktimis lipa per akmenis
Vis žuvimis užkliūdama
Ir visai kitokią dainą ji ošia
Nei jos paprastos seserys
Žemyn slėniu bėgančios
Įsiręžia būna, sunkiai vaitoja
Sako: Jau daugiau negaliu
Štai šitaip prieš srovę
Kažkaip nežmoniškai
Prieš taisykles, gamtos jėgas
Pasileisčiau kaip sesės žemyn
Gera būtų tekėt iš inercijos
Poilsis vienas, koks ten bėgimas
Ką gi man reikštų srovę apsukt
Ir džiaugsmingai žemyn
Svarsto vis lipdama akmenim
Žolėms pilvą kutenant

2011 m. sausis

suvalgysiu

 

Aš tave ryt suvalgysiu.
Gulėsi mano pilve
Niekam apie tai nesakysiu
Visur kartu eisime

Tau patiks mano filmai
Mano muzika, knygos
Mano eilėraščių rimai
Kankins identiškos ligos

Net numirsim kartu
Duobė kapo bendra
Kaip Sinatra dainavo:
Tu man kažkur po oda*

*Frank Sinatra “I’ve Got You Under My Skin“

2010 m. balandis

Marija

Vyrai įeina, išeina, įeina, išeina
Ir tada ji kurį laiką nelaukia
Įsčios ilsisi, tyli. Kartais kokią dainą
Ji niūniuoja. Ramybė jos kaukė

Žinau, kad jos vardas Marija
Ilgaplaukė, prisirpusiom lūpom
Bijojusi sako, dabar jau nebijo
Per tvorą matau – darže klūpo

Atrodo lyg meldžiasi prieš altorių
Tarp pirštų žemės grumstai byra
Vidudienio saulėj tokia besvorė
Prie durų rikiuojasi vyrai

“Marija, Marija, – jie šaukia. –
Nuplauk mums pavargusias kojas.“
Ji kyla. Atrodo, tik to ir telaukė.
Duris atidaro. Kvatojasi.

2009 m. spalis

ilgesys

O viešpatie! Toks ilgesys, kad net siūbuoja sielą
Aš nei miegot, nei melstis šiąnakt negaliu
Per kūną karštis kelią tiesia prisiminus veidą mielą
Aš tai kalbu tris valandas, tai šešetą tyliu

Jei švelniai padainuočiau, o gal išrėkčiau dainą vieną kitą
Galbūt tas ilgesys išplauktų kaip ramus vanduo
Nors ne – tuomet dainuočiau tūkstantį dainų lig kito ryto
O lapais krentančiais barstytų pakeles ruduo

Tas ilgesys maniau bus dovana, o tapo prakeikimu
Jis nepaleidžia, laiko kaip žoles pirma šalna
Tačiau vis tiek per daug laiminga, kad apkaltinčiau likimą
Nes ir sunkiausias jausmas man lengviausia dovana

 

2007 m. rugsėjis