po laiško

 

Atsiduok, tegu tavo rankos atsimerkia tarytum akys
                                                                           Paul Eluard

Lyg lytėtum akim,
Uostum pirštais
Toks tas jausmas įaudrinęs

Visomis juslėmis
Visomis kūno linijom
Įelektrintos odos paviršium

“Tu kaip vėjas pavasario
Kiaurai mane perpūtei.
Dabar aš ligonis“, –
laiške parašyta.

2011 m. birželis

kad laike nepaklystum

Visi iškeliauja. Kas balne, o kas lovoj,
Su rožančiais rankose ir adatom venose,
Rimti, besišypsantys ar prasižioję.
Kas per prievartą, kas savanoriškai.
Nieko nelieka. Gyvenimo geismas –
Mažas driežiukas nutrūkusia uodega
Tarp plytų Italijos saulėje šildosi.

Valandas muša varpai,
Kad laike nepaklystum.

2010 m. birželis

kita aš

milijoninio miesto dvidešimt trečiam aukšte
(kai iš lifto išlipi – į kairę, o paskui – į dešinę)
sėdžiu prie juodo stalo, ant kurio krūva popierių,
kompiuteris, spausdintuvas, pora knygų, žirklės,
didelis puodas chrizantemų arbatos, seni bilietai,
kinų kalbos vadovėlis, aplūžęs geltonas pieštukas
galvoju apie tą kitą aš, kuri gyvena užmiesty
erdviame name su vos besutelpančiom knygom
durim į didelį sodą, įrėmintą senstančių medžių
saulė kur ne kur tik įsiskverbia, gula ant akmenų
ilsiuos žolėje ir galvoju apie tą kitą, kuri pajūry

2011 m. birželis