Gyvenimas lėtai mus, bet užtikrintai suvalgys
Galėtum būti dešiniajam, aš – kairiajam skruoste
Tą, kuris valgo, pavadinkim, tarkim, Algiu
Ir palinkėkim, kad kramtyt jam nepabostų
Kad nuoširdžiai žiaumojęs sodriai nusispjautų
Kur nors tenai, kur žalias minkštas pievų kilimas
O Algis pelenais barstytų galvą, atgailautų
Kad šitaip sumaitojo savo vaikus mylimus
2011 m. vasaris
Pamenu susapnavau, kad jau be rankų
Berods dar kažko trūko
Naktis į rytą slinko, šaka į langą trankės
Galvojau kaip gi dabar apkabinsiu
Kai ateis šilumos reikalingas
Tarsi vienas bučiuoja, kitas atsuka skruostą
Svarsčiau, kur jos dingo
Iškart dvi, ne po vieną, abi nedėkingos
Prižiūrėtos, šiltai laikytos
Nei maldomis, nei plojimais nevargintos
Laiku kaip niekad atėjo rytas
Radau abi vietoj, po vieną prie šono
Bet truputį tarsi ne mano
Lyg paskolintos ir ką tik gražintos, dėvėtos
Aptirpusios lietuj, per plonos
2011 m. vasaris
Aš pasiklydusi tarp
Viešbučių ir kambarių,
Rankinėj krūvos raktų
Nešvinta, nors po keturių
Ir skamba muzika
Be ritmo ir be takto
Po oda tūkstančiai spyglių
Juos išrenku per dieną
Seniai neberašau eilių
It vyšnios kauliukus
Išspjaudau jas po vieną
Galbūt po šimto metų
Toj vietoj sodas oš
Po medžiais jo mylės, kentės
Neramūs Čechovo veikėjai
(aš – partery, trečioj eilėj
Ir mano plaukus velia vėjas)
2011 m. vasaris
Evelinos namai 