kur jau nieko nėra

viskas persipina, veliasi: tavo balsas
mūsų pirštai, pokalbių nuotrupos
vėjas medžiuose, automobilių ūžimas
dainos, ištrūkusios pro langą, motyvas
žodžių negirdėt, tiktai silpstanti muzika
čia palei upę garsai įsipina melduose
supasi virš vandens ir tolyn jau nebėga
nebėra kur skubėti, čia galutinė stotelė
toliau nieko nėra, lyg peiliu būt nurėžta
pašnibždėk man į ausį, kad čia mūsų vieta
čia mes baigiamės ir vėl čia prasidedam
pakrantės žolės tampa mūsų plaukais
mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim
ant kaulų žaidžia saulė, mėnulis ir žvaigždės
amžini pažadai, priesaikos supasi melduose
pašnibždėti į ausį ten, kur jau nieko nėra

2012 m. kovas

tie, kurie vaikšto

Pekine vaikšto kinai, korėjiečiai, mongolai
Vaikšto mėnuo virš dangoraižių ir parkų
Iš paskos nemiegantiems ir prabudusiems
Šie vaikšto pasistiebę, ant pirštų galiukų
Įkandin, iš baro į barą, kartais per miegus
Rusijoje vaikšto autobusai ir traukiniai
Lietuvoje to kalbininkai neleidžia

2011 m. kovas

mylėsiu moterį

Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.

Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis

Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų

2010 m. rugsėjis

kelias mano

Naktimis traukiniu į kažkurią pasaulio sostinę
Pilkam perone silpsta žingsnių aidas
Tarp žvilgsnių, kuždesių ir glostymų
Ant žemės saulė purpurinę mantiją nuleido

Žvaigždėm nušaudytam danguj lėtai
Mėnulis jaukiai supo lopšį amžinybės
Prie kojų – lagaminas, rankoj – bilietai
Ir kelias – dovanų atseikėta duotybė

Nuvesiantis tolyn (o gal arčiau manęs)
Per lygumą, kalnynus, preriją, savaną
Aš iškeičiau ramybę į bekraštes klajones
Šis kelias ne lengviausias. Tačiau mano.

2010 m. gegužė

ne vieni

Mes užmirštam, kad nesam vieni
Virš galvų kabo skydas Mėnulio
Efemeriškas angelas medy gyvena
Smėly prie kojų raižo vienetą (tu ne nulis)

Musė kutendama ropoja kojos nykščiu
(Primena vaikystės vasaras kaime)
Nuotraukose ant stalo kelionė pernykštė
Padeda galvoj laikyti, ko neprisimeni savaime

Ir net kai vakare nusisuki lovoj į sieną
Kaip žydas prieš mirtį. Tamsa virpa, plaukia,
Šnibžda kažką, net ir tada tu ne vienas
Šalia prigulusi vienatvė – vėsioji tavo draugė

2010 m. kovas

iš vakaro į rytą

Tamsrudžiai debesys lyg žemė viešėtų danguj
Ir gaisrai tolimam horizonte. Man šalta
Niaukstosi, po minutės vaizdai virs lietum
Pasaulis susigėsta, parausta it kaltas

Drovėdamasis griūna į lovą nakties
Sagas sagstosi, miglom krenta sijonai
Vuajeristiška sueitis – be jokios paslapties
Stebima nuo nemigos kenčiančių milijonų

Paryčiui vel išraudę tarsi sugulę netyčia
Paskubom susiruošia, rengiasi nusisukę
Saulė juokias kiek piktokai iš už bažnyčios
Pavydu prageltęs mėnulis skęsta upėj

2010 m. kovas

vaikystė

Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas

Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios

Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės

Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu

 

2009 m. spalis

fontanai aikštėje

Fontanai tryško aikštėje didžiulėj
Ir jų pursluose deimantai žėrėjo
Sargyboj saulė pakeitė mėnulį
Per miestą rytas išdidžiai praėjo

Užuolaidas nutraukė, langus atidarė
Įleido dieną į namus kaip vėjo gūsį
Tiek daug gyvenimo aplinkui – visos marios
Atrodė, visada išplauksi, nepražūsi

Štai tokią dieną taip norėjosi gyventi
Rieškučiomis išgerti visą šviesią dieną
Iki pat dugno ją švariai išsemti
Nors ne – palikt lašelį rytdienai nors vieną

 

2009 m. balandis

vasara. liepa

Plaukai taikiai slysta per veidą
Ties bučiniu saldžiu, rytiniu
Mėnulis vis leidžias ir leidžias
Ir slepiasi šmėklos naktinės

Jos įlenda namo palėpėn
Įsirausia skrynion medinėn
Ir svaigiai pražydusios liepos
Vėl susuka galvas blondinėm

Jos eina iš proto žingsneliais
Gracingais kaip cirko gyvūnai
Ir lengvos šilkinės suknelės
Atidengia puikų jų kūną

Jos nori mylėt ir mylėtis
Jų norai lengvi kaip balionai
Diena aušta jaukiai saulėta
Savaitgalis prieš šventą Oną

 

2008 m. liepa