2010 05


Naktimis traukiniu į kažkurią pasaulio sostinę
Pilkam perone silpsta žingsnių aidas
Tarp žvilgsnių, kuždesių ir glostymų
Ant žemės saulė purpurinę mantiją nuleido

Žvaigždėm nušaudytam danguj lėtai
Mėnulis jaukiai supo lopšį amžinybės
Prie kojų – lagaminas, rankoj – bilietai
Ir kelias – dovanų atseikėta duotybė

Nuvesiantis tolyn (o gal arčiau manęs)
Per lygumą, kalnynus, preriją, savaną
Aš iškeičiau ramybę į bekraštes klajones
Šis kelias ne lengviausias. Tačiau mano.

2010 m. gegužė

tik tavo rankos ir tavo kūnas,
ir tavo kvapas, ir tavo žodžiai,
lipnus kaip vasaros medus sotumas
mes atsivalgėm viens kito godžiai

mes atsigėrėm viens kito svaigiai
ir nepalikom rytojui nieko
sakei, kad skyrėmės mylėt nebaigę
aplinkui krentant kaštonų sniegui

2010 m. gegužė

Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą

Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų

Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė

Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė

Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu

Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų

2010 m. gegužė

Vieną dieną meilė baigiasi.
Šliaužiame vienas nuo kito.
It vynuoginės sraigės.

Žiedai kvepia ir skleidžiasi.
Bet kitiems, nebe mums.
Jausmas baigėsi.

Tokie sutrikę, nepasirengę.
Netikėtas šaltas lietus.
Staiga mus užtiko.

Lėktuvais dalinome dangų.
Ir klausimais: kas dabar bus?
Ar man tai įvyko?

Meilė niekada nesibaigia.
Nulenda gilyn už širdies.
Saugiai peržiemoti.

Grįžtame lėtai kaip sraigės
Iš tavo dienos, iš mano nakties.
Kaip traukiniai į stotį.

2010 m. gegužė

Vaivorų naktys – tiršto mėlynumo
Minkštu aksomu nuovargis užkloja
Ir tįsta mintys it cigaretės dūmas
Nuguldamos kampus kapričais Gojos

Pamėklės mūsų sielų neramių
Kibiais pirštukais glosto vėsią odą
Pranyksta draugiškais būreliais tarp namų
Ir kelia orgijas kaimynų sode

Gyvūnų pasiskolinę balsus
Kapričai naktį sveikina audringai
O oras šilku glostantis ir toks alsus
Perliukais ant kaktos lašai sustingo

2010 m. gegužė

Įsibridau iki pusės. Paklausei: “Nebijai?”
Ko? “Paskęsti”. Šimtą kartų skendau.
Porą kartų pavyko. “O pavyko jai?”
Pirštu rodai. Į moterį – dabar matau

Ant suolelio, bet lyg išmesta ant kranto
Nieko nelaukia. Akyse tūkstančiai vakardienų
Pavyko, – sakau. – Nesunkiai iš trečio karto.
Dabar joje jau nieks negyvena.

2010 m. gegužė

Jau daug metų iš tikro nesijuokiau
Pilna džiaugsmo burna, iki užsimiršimo
Nebijodama klausimo: “Iš ko?”

Prieš veidrodį derinu šypseną
Matuojuos kaip per siaurą sijoną
Pro duris slysta vaikas. Jam truputį baisu

Sustingsta liesdamas rankeną
Sako: palauksiu kieme ant suolelio
Iki prosenelės laidotuvių dar visa valanda

2010 m. gegužė