Mes užmirštam, kad nesam vieni
Virš galvų kabo skydas Mėnulio
Efemeriškas angelas medy gyvena
Smėly prie kojų raižo vienetą (tu ne nulis)
Musė kutendama ropoja kojos nykščiu
(Primena vaikystės vasaras kaime)
Nuotraukose ant stalo kelionė pernykštė
Padeda galvoj laikyti, ko neprisimeni savaime
Ir net kai vakare nusisuki lovoj į sieną
Kaip žydas prieš mirtį. Tamsa virpa, plaukia,
Šnibžda kažką, net ir tada tu ne vienas
Šalia prigulusi vienatvė – vėsioji tavo draugė
2010 m. kovas
Žolių kilimu minkštu ridenasi
Mano rytas jaukaus apvalumo
Ir pavargę keleiviai jau keliasi
Naktyje išsiilsinę kūnus
Ima lazdą medinę į delną
Ir suspaudžia kaip grumstą artojas
Tiesias kelias it kilpa į kalnus
Kaip ir dienos tie žingsniai kartojas
Susipinusios mintys laisvėja
Plaukuose supas vasara oriai
Kažkodėl visad eiti prieš vėją
Kažkodel vis sustoti nenoriu
Ta kelionė it prarastas šokis
Neįvykęs, ilgai tik planuotas
Mano angelas medyje juokias
Pagalvojus – išties, kas čia tokio
2009 m. lapkritis
Ir rankos. Du maži žvėriukai.
Tai bėga link manęs lyg kviesčiau
Tai slepiasi į švelnų rūką
O aš jas glostyčiau, jas liesčiau
Prisijaukinčiau tarp delnų
Sušildyčiau. Jos pailsėtų
Aš jas žvėriukais vadinu
Išsivedu į šiltą lietų
Kad jos jame ištirptų tyliai
Kad virstų angelo sparnais
Šitas rankas aš švelniai myliu
Ir jas pažįstu taip seniai
2009 m. gegužė
Seniai ieškojau angelo. Radau, atrodo.
Jis kostiumu labai senu, nutrintu
Namai jo – mano namo stogas
Ir šiaip kaip angelas labai nerimtas
Užuot padėjęs pagalvę man krentant
Jis stumia šalto vandens vonią
Rytais matau kaip Vilnele jis brenda
Ir tamsoje baugina miesto žmones
Fantasmagoriškus sapnus man siunčia
Bei vokus su laiškais be žodžių
Ir ne sekmadienį, o šabą švenčia
Ir dažo paakius kaip gotas suodžiais
Lotyniškom sentencijom dažnai burnoja
Sparnus džiovina mano vonioje
Ir štai matau, kad vėl nuo kalno moja
Pasikviečia va taip ir… dingsta minioje
2008 m. kovas
Tai mano Dievas
Supas mo medžiu
Aš juoką jo
Nuo paryčių girdžiu
Tu man sakai,
Jog taip nebūna,
Kad Dievas nesileis
Į šitą liūną,
Tau taip tikėjimo
Kaskart pritrūksta,
Man Dievo angelai
Juokauja, dūksta.
Tau paukščiai paprasti
Danguj gyvena,
Ant balto debesies
Ne angelai plevena.
Man ženklus siunčia
Iš aukščiau,
O tu sakai:“Aš netikiu,
Nes nemačiau“.
Bet man svarbiau,
Kad juos širdim
Jaučiau.
2007 m. gruodis
Manęs nėra, esu ant menčių šviežias randas
Sparnai nulūžo, o ir plunksnos vėjy skraido
Plačiai atvertas liūdi penkto aukšto langas
O po išpiltą pieną katės ir varnėnai braido
Aš gyvenau tiktai du rudenius, dvi vasaras
Pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn lekiojau
Svaigau iškėlus šūkį, kad gyventi pasaka
Paskui šnekėt tokias nesąmones nustojau
Ir numiriau. Taip krenta angelai pakitus oro srovei
Jie sklando kiemuose tarsi numirę medžių lapai
Į piramides kiemsargiai lapus ir angelus sukrovė
Paskleisdami plačiai puvėsių ir vanilės kvapą
Maniau, kad skrisiu aš lengvai iš penkto aukšto
Kaip skrenda angelas į dangų lengvas, nemirtingas
Šis nepavykęs skrydis – tai meduj deguto šaukštas
Nors ir medus šios vasaros kažkoks neypatingas
2007 m. lapkritis
Evelinos namai 