taškas

83511460

Ir viskas. Baigta. Drėbtas taškas.
Kas pabaiga – kažko pradžia
Ate šampanui, rožėms, braškėms.
Ne su tavimi esu. Tačiau dabar ir čia.

Skendau, verkiau, kažką šaukiau,
Tačiau matyt ne tavo vardą.
Su tavimi ir be tavęs sunkiau –
Sakiau tau šitą šimtą vieną kartą

Aš bėgau. Tu iš paskos nespėjai.
Aš šokau. Tu likai namie gulėti.
Aš dainavau. O tu tylėjai.
Mylėtis tu norėjai. Aš – mylėti.

Tavęs norėjau. Tu norėjai miego.
Nelaisvėn paėmei, bet aš ne to prašiau
Pasaulio troškau, o tu tą rytą – nieko
Todėl šį tašką aš ir parašiau.

2008 m. vasaris

Reklama

jei dangus nukristų

sb10069793h-001

Jei mano saulė, jei dangus nukristų,
Palaidodami miestus po savim,
Ar šauktum Budą? Melstum Kristų?
O gal griuvėsiuos liktum su manim?

Jeigu išduočiau šimtą dešimt kartų,
Bet širdyje tiktai tave mylėčiau,
Ar neužtrenktum savo durų, vartų?
Nes nemaldaučiau aš, žiūrėčiau ir tylėčiau.

Jeigu išeičiau nieko nepasakius
Ir grįžčiau pas tave po dešimt metų,
Kas pasitiktų – nugara ar akys?
Ar tavo lūpos pasakas dar sektų?

Jei pažadėčiau visad tavo būti,
Jeigu prisiekčiau amžinai mylėti,
Ar nesakytum: “Lik sveika, vaikuti,
Aš pasivaikščiosiu, o tu čia palūkėki.“

 

2008 m. vasaris

nurenk

hp1158-001

Nurenk mane. Nuimki drabužius.
Nutrauk abejingumą, nuovargį.
Nuplėšk emocijas, išrauk žodžius
Ir pasodinki tylą. Pasodink medžius.

Tų medžių lizduose miegos vaikai
Sapnuos spalvotuos nardys paukščiai
Tyli dabar. Ir nieko nesakai.
Manęs bijai? Ar šito medžio aukščio?

Tu nejudi. Nors rankoj nieko nelaikai
Ji sugniaužta į kietą kumščio plieną
Tyli ir šimtmetį man nieko nesakai
Kalbi, bet žodžio negirdžiu nei vieno.

 

2008 m. vasaris

mirtis

83467879

Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.

Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli“ ar “Iki, dukrele“,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu“.

Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius

O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis“
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.

2008 m. vasaris

Esu

83868540

 

Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.

Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.

Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.

Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero“ fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.

Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?

 

2008 m. vasaris

pasaulio galas

55995492

Rytoj šlepetėmis minkštom
Ateis pas mus pasaulio galas
Neišvarysim jo lazdom
O pasikviesime už stalo

Ir pasiklausime, ar verta
Pririnkti arką gyvulių
O gal palikt visus juos tvarte?
Neperspėti kitų kvailių?

Nepasakyt, kad nėra šansų
Sulaukt sveikiems kitos dienos
Stebėt, kaip miršta lengvam transe
Prašydami dar valandos

Ir klausdami, kodėl žinios
Kaip Nojui nedavė kadaise
Kodėl neskyrė iš minios
Suteikęs išlikimo teisę

Surinktume laivan visus
Ir plauktume gražiai į rojų
Bet jeigu galo ryt nebus
Tai planą permetame Nojui

2008 m. vasaris

jei mirsim

82679418

Jei mirsim šiandien, tu – į nušvitimą
Aš nemanau, kad ten mane įleis
Pasidažau blakstienas prieš vitriną
Teisėjai puošnią gal švelniau nuteis

Suknelės klostės glosto kojas
Išdykęs vėjas lenda kur nereik
Trys kryžiai taip baltai nuo kalno moja
Šnabždėdami ir kviesdami: “Užeik“

Esu laisva per miestą kaip per šventę
Ir žmonės tai ryškėja, tai išnyksta iš akių
Aš tyliai paprašysiu dar truputį pagyventi
Pabūti atskirai. Paskui pabūt su tavimi sykiu

 

2008 m. vasaris