gyvenimas vardu Algis

Gyvenimas lėtai mus, bet užtikrintai suvalgys
Galėtum būti dešiniajam, aš – kairiajam skruoste
Tą, kuris valgo, pavadinkim, tarkim, Algiu
Ir palinkėkim, kad kramtyt jam nepabostų

Kad nuoširdžiai žiaumojęs sodriai nusispjautų
Kur nors tenai, kur žalias minkštas pievų kilimas
O Algis pelenais barstytų galvą, atgailautų
Kad šitaip sumaitojo savo vaikus mylimus

2011 m. vasaris

Reklama

mylėsiu moterį

Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.

Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis

Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų

2010 m. rugsėjis

po medžiu

Rytų vienuolis aukso drabužiu
Per sapno karalystę iriasi
O tu kaip Buda sėdi po medžiu
Ir žemė tau po kojom skiriasi

Išleisdama vidurnakčio vaikus
Lyg garą į vandens paviršių
Lyg medžiai išorėn sakus
Lyg miškas ant paklodės viržius

Tik tu vis sėdi kojas sukryžiavęs
Švenčiausias nusidėjėlis per amžius
Pavargęs mirtinai, nors nekeliavęs
Bevaisėm sėklom apsodinęs daržą

2010 m. vasaris

žodis

71877201

Tai žodis buvo pradžioje. Taip viskas prasidėjo.
Paskui ir sakiniai pabiro stiklo rutuliukais
Bet visko pasakyti taip ir nesuspėjau
Gal laiko, o gal žodžiuose raidžių pritrūko

Paskui tylėjome ilgai. Tyla – tai auksas, –
pasakei. – Beverčiai žodžiai kaip vaikai
Bepildantys baseiną gilų šaukštais
.
Štai dešimt metų sėdi prieš mane ir nieko nesakai.

2009 m. liepa

nuvilnijo

83589730

Nuvilnijo atodūsiais vakaras
Darniai plaukė pakrante skenduoliai
Ėjo moterys drąsios į karą
Traukė giesmę simbolišką uoliai

Liko vyrai rymoti prie lango
Ir aplipę vaikais tarsi obelys
Plaukė sesės kaip ežero bangos
Vėjy skraidė kvietimai į pokylius

Grįžo jų į namus gal tik keturios
Atsisėdo ant didelio suolo
Ir be meilės ištirpo lig vakaro
Nesulaukusios kviečiant į guolį

Ėjo metai kaip tąkart tos moterys
Vyrai jau ir užmiršo ko laukę
Tik prieš miegą kalbėdami poterius
Moters vardą garsiau Dievo šaukė

2008 m. liepa

nurenk

hp1158-001

Nurenk mane. Nuimki drabužius.
Nutrauk abejingumą, nuovargį.
Nuplėšk emocijas, išrauk žodžius
Ir pasodinki tylą. Pasodink medžius.

Tų medžių lizduose miegos vaikai
Sapnuos spalvotuos nardys paukščiai
Tyli dabar. Ir nieko nesakai.
Manęs bijai? Ar šito medžio aukščio?

Tu nejudi. Nors rankoj nieko nelaikai
Ji sugniaužta į kietą kumščio plieną
Tyli ir šimtmetį man nieko nesakai
Kalbi, bet žodžio negirdžiu nei vieno.

 

2008 m. vasaris

mirtis

83467879

Namai visų. Ir tolima kelionė.
Pradžia ir pabaiga. Diena. Naktis.
Šalta ir deginanti. Kaip tiesa. Kaip abejonė.
Taip. Ji tokia. Ji – tai mirtis.

Ji motiniškai suruošia vaikus savus į kelią.
Ji prideda mums lagaminą dovanų.
“Iki, sūneli“ ar “Iki, dukrele“,
O tu: “Sugrįšiu aš, trumpam tik išeinu“.

Paskui mirtis taip kantriai surenka po vaiką
Išbirusius po kaimus, miestus ir kelius
Tik mes užmiršę ją dar prašom laiko
Vis apeliuodami į jos jausmus kilnius

O gal tiesiog pasveikinkim sutikę mirtį
Sakykim švelniai tyliai: “Ave mortis“
Paimk mane. Ir Meilę. Ir Tikėjimą. Ir Viltį.
Žvakučių reiks. Tačiau jau ne ant torto.

2008 m. vasaris

nuodingai saldžios

82021080

Glamonės nuodingai saldžios
Migdolų kvapas po miestą
Tavęs link be proto, be stabdžių
Peiliu širdim kaip per sviestą

Many dešimt viskio stiklinių
Kišenėj vos šimtas pesetų
Pamišę po Vilnių naktinį
Nuogi per viduržiemio lietų

Žara mikliai perkrauna matricą
Žaliais blyksniais kūną išglosto
Ir užverčiam kafkas bei markesus
O pudra išrausvinam skruostus

Megapolis kelia ir keliasi
Į mirtį vaikai jo keliauja
Daug žodžių burnoj mano veliasi
Lengvai tarsi gumą išspjaunu juos

Bet sunkiai paleidžiu šią naktį
Tarp pirštų kabinasi žvaigždės
Tik Dievas jau uždegė dagtį
Ne reikalo dėlei, iš meilės

 

2008 m. sausis

vaikštinėjam debesim

sb10064385h-002

Mes vaikštinėjam debesim
Lyg bristume per sniegą
Tu apsisiautęs vien mintim
Aš apsirengus – nieko

Mes šokam ir nešalta man
Nors jau ruduo už lango
Merci mesje, merci charman
Ir pasadoblį keičia tango

Ant debesies labai jauku
Va šitaip būt – visai be nieko
Ir skrist virš Vilniaus, virš Trakų
Barstyti ant miestų pirmą sniegą

Surinkt sapnus mažų vaikų
Suvert į nuostabius karolius
Ir tokiai baltai įsisukt tarp angelų
O grįžus žemėn juos lipdyt iš molio

 

2007 m. spalis