Gyvenimas lėtai mus, bet užtikrintai suvalgys
Galėtum būti dešiniajam, aš – kairiajam skruoste
Tą, kuris valgo, pavadinkim, tarkim, Algiu
Ir palinkėkim, kad kramtyt jam nepabostų

Kad nuoširdžiai žiaumojęs sodriai nusispjautų
Kur nors tenai, kur žalias minkštas pievų kilimas
O Algis pelenais barstytų galvą, atgailautų
Kad šitaip sumaitojo savo vaikus mylimus

2011 m. vasaris

Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.

Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis

Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų

2010 m. rugsėjis

Gatve plaukė minia
Bateliai kalė asfaltą
Tvirtindami prie žemės
Kad joks daigas nelįstų
Žalia spalva nedarkytų
Pilkos kasdienybės
Ramu bei lygu lyg numirus
Bet ir čia gimsta eilės
Kaip vaikai nelaukti
Be eilės užlindę
Prieš tuos, kurių laukė

2010 m. kovas

Rytų vienuolis aukso drabužiu
Per sapno karalystę iriasi
O tu kaip Buda sėdi po medžiu
Ir žemė tau po kojom skiriasi

Išleisdama vidurnakčio vaikus
Lyg garą į vandens paviršių
Lyg medžiai išorėn sakus
Lyg miškas ant paklodės viržius

Tik tu vis sėdi kojas sukryžiavęs
Švenčiausias nusidėjėlis per amžius
Pavargęs mirtinai, nors nekeliavęs
Bevaisėm sėklom apsodinęs daržą

2010 m. vasaris

71877201

Tai žodis buvo pradžioje. Taip viskas prasidėjo.
Paskui ir sakiniai pabiro stiklo rutuliukais
Bet visko pasakyti taip ir nesuspėjau
Gal laiko, o gal žodžiuose raidžių pritrūko

Paskui tylėjome ilgai. Tyla – tai auksas, –
pasakei. – Beverčiai žodžiai kaip vaikai
Bepildantys baseiną gilų šaukštais
.
Štai dešimt metų sėdi prieš mane ir nieko nesakai.

2009 m. liepa

83589730

Nuvilnijo atodūsiais vakaras
Darniai plaukė pakrante skenduoliai
Ėjo moterys drąsios į karą
Traukė giesmę simbolišką uoliai

Liko vyrai rymoti prie lango
Ir aplipę vaikais tarsi obelys
Plaukė sesės kaip ežero bangos
Vėjy skraidė kvietimai į pokylius

Grįžo jų į namus gal tik keturios
Atsisėdo ant didelio suolo
Ir be meilės ištirpo lig vakaro
Nesulaukusios kviečiant į guolį

Ėjo metai kaip tąkart tos moterys
Vyrai jau ir užmiršo ko laukę
Tik prieš miegą kalbėdami poterius
Moters vardą garsiau Dievo šaukė

2008 m. liepa

hp1158-001

Nurenk mane. Nuimki drabužius.
Nutrauk abejingumą, nuovargį.
Nuplėšk emocijas, išrauk žodžius
Ir pasodinki tylą. Pasodink medžius.

Tų medžių lizduose miegos vaikai
Sapnuos spalvotuos nardys paukščiai
Tyli dabar. Ir nieko nesakai.
Manęs bijai? Ar šito medžio aukščio?

Tu nejudi. Nors rankoj nieko nelaikai
Ji sugniaužta į kietą kumščio plieną
Tyli ir šimtmetį man nieko nesakai
Kalbi, bet žodžio negirdžiu nei vieno.

 

2008 m. vasaris