Vazone vysta jaunos tulpės
Bebaigiančios gyvenimą
Vos kelios dienos – ir į dulkes
Iš realaus – į menamą
O menamam – auksiniai sodai
Ir gėlės ten nevysta
Ten visada gerai atrodai
Ir niekada neklysti
Ten visada tu – super moteris
Ir viskas šitaip tobula
O, Ieva, na kodėl tu vietoj torto
Tada suvalgei obuolį?
2009 m. gegužė
Kaštonų taurės aplink pakibo
Pavasario karšta puota
Alyvų kvepiančion sodybon
Esu lyg šventėn pakviesta
Su raudonais naujais bateliais
Per miesto parką aš lekiu
O vėjas plaukus aršiai velia
Ir aš ant jo linksmai šaukiu:
“Nesugadinsi man šios šventės
Nesulaikysi nors tu ką
Man šiandien bėgti – tai gyventi
Kaip vėjas šiandien aš laisva“.
2009 m. gegužė
Niekas taip manęs nemylės
Kaip tie toliai, kuriuos nebuvau
Niekas taip ilgesingai nekvies
Nors tenai tik sapnuos keliavau
Visos šalys ilgėjos manęs
Kvietė gerti iš jų vandenų
Pildyt savo visas svajones
Sapnuose aš šaukiau: “Ateinu!“
Tačiau dieną vis keitė naktis
Aš sėdėjau ant seno akmens
Ir ryški bei šalta pilnatis
Švietė kelią link mano rudens
2009 m. gegužė
Aš mirtį savyje nešioju
Kažkur tarp inkstų ir širdies
Kaip apgamą dešinės kojos
Kaip randą virš kairios akies
Kaip vaiką motina ant rankų
Kaip gėlą, džiaugsmą atminty
Ji moneta šaltai sužvanga
Riedėdama tuščioj stoty
Kuri nebeveikia jau amžių
Nebesulaukia traukinių
Jos sienų teptuku nedažo
O salėj nerenka vinių
Iškritusių iš senų sienų
Išbirusių kaip pažadai
Išeiname visi po vieną
O dienos žudo kaip nuodai
2009 m. gegužė
Ir rankos. Du maži žvėriukai.
Tai bėga link manęs lyg kviesčiau
Tai slepiasi į švelnų rūką
O aš jas glostyčiau, jas liesčiau
Prisijaukinčiau tarp delnų
Sušildyčiau. Jos pailsėtų
Aš jas žvėriukais vadinu
Išsivedu į šiltą lietų
Kad jos jame ištirptų tyliai
Kad virstų angelo sparnais
Šitas rankas aš švelniai myliu
Ir jas pažįstu taip seniai
2009 m. gegužė
Evelinos namai 