Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.
2010 m. lapkritis
Ten buvom ne mes. Už lango stiklo
Išsitrynusiom kraštutinėm linijom
Tamsoje žybčiojo judesių daviklis
Vadinasi, blaškėsi materija. Lijo
Katėm ir šunim. Ne visur pila iš kibiro
Kitur lyja varlėm ir gyvatėm,
Valtimis ir statinėm. Lašai biro
Mes juos girdėjom, nematėm.
Aptirpę cukraus kvadratėliai
Dievo delnuose. Saldumas į vieną
Ir jau nieks neatskirs. Į viršų iškėlė
Per tarpupirščius sutekėjom į sceną
2010 m. liepa
mes tik atspindžiai dangiškųjų mūsų
kurie vaikšto po du Dievo soduose
visuose veidrodžiuose, nutuptuose musių
mūsų nėra, ten ne mes, pasirodo
tik iliuzija esame, sapnas be miego
raibuliai suraukšlėję vandens paviršių
virstam cukraus vata, beskoniu sniegu
ir į kitą sapną, skrydy viską pamiršę
2010 m. kovas
Užskridau aš į pačią kaštono viršūnę
Arčiau Dievo – šiek tiek pakalbėti
Negirdėjau ką sakė, tąnakt kaukė šunys
Tad atsakymus man teko spėti
Surašiau juos geltonai ant juodo asfalto
Po lietaus jie hieroglifais virto
Geišos veidas danguj – apvalus ir toks baltas
O aplinkui – žvaigždžių labirintas
O žemai saloje nuo sakurų iš lėto
Krenta sniegas flamingo rausvumo
Ir prisiekiu Dievu, aš jaučiu – kvepia mėtom,
Smilkalų, kur šventyklose, dūmais
2009 m. spalis
Nupiešiu vakarą virš šilto ežero
Ir dangų viršum jo parimusį
Ar man dažų užteks – nepažadu
Bet įkvėpimo trūkumas – štai minusas
Gesinantis kūrybines aistras
Po dangumi kaip mano vaikų akys
Tol, kol eilėraščių aš nekuriu
Leisk, Dieve, man nupiešti vakarą
2009 m. birželis
Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu
Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių
Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny
Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni
2009 m. kovas
Kai laiko nebėra. Kai jo neliko.
Kai laikrodžiai sudužo į šukes
Sustoju aš nuoga ant lauko pliko
Į žemę ištiesiu rankas
Viena kaip kūdikis mamos pilve
Tik skirtumas – jam šilta ir tamsu
Šaukiu aš Dievą, Sūnų ir save
Šaukiu, kad jis yra, kas aš esu
Šaukiu taip garsiai, kad nebegirdžiu
Kaip sprogsta medžiai, skleidžias gėlės
Viena, nuoga, šviesoj, esu!
Ir šaknimis ištysta pirštų pagalvėlės
Skverbiuosi vis tolyn į žemės širdį
Įaugu aš į ją giliau negu giliai
Ji priėmė mane, jinai mane išgirdo
Ji žada man: “Tu gausi viską, jeigu nebijai“.
2009 m. vasaris
Tačiau tie, kurie nepaiso savo pačių sielos virpesių, neišvengiamai turi būti nelaimingi.
Markas Aurelijus “Sau pačiam“
Naktis koncertinė ir sielos virpesių simfonija
Žvaigždėm nulyta šiandien gausiai
Šis jausmas – šokis lengvas ar sunki agonija
Kur prasidėjo gruodį, baigės sausį
Šis jausmas – kelias išskirtinėm aplinkybėm
Nors ilgas, bet prisodrintas lengvumo
Jis tarsi jaunas vynas su brandaus savybėm
Per daug anksti įgijęs subtilumo
Neprasidėjęs baigias šitas pasirodymas
Koncertų salėje tyla ausis sprogdina
Ir manekenės dūžta krisdamos nuo podiumo
O mano pirštai tavyje žvaigždes sodina
Jos auga ir atsiskiria nuo odos
Pakyla, skrieja, prie dangaus prilimpa
Ir vėl šviesu kaip dieną Dievo soduos
Skreite rankas Jis suneria – jam taip patinka
2009 m. sausis
Pusplikiai debesys maudos danguj
Pievos nugulusios taikiai
Kas bus rytoj – pagalvosiu paskui
Šiandien galvot man nereikia.
Šiandien tereikia gulėt ant žolės
Veidu į Dievą ir Saulę
Laukti, kol kas pasiges ir pakvies
Rytdiena šiandien – apgaulė.
Rytdiena šiandien – raidžių kratinys
Nieko nereiškiantis žodis
Čia ir dabar – tiktai šis sakinys
Tarsi žvaigždė kelią rodys.
2008 m. rugsėjis
Glamonės nuodingai saldžios
Migdolų kvapas po miestą
Tavęs link be proto, be stabdžių
Peiliu širdim kaip per sviestą
Many dešimt viskio stiklinių
Kišenėj vos šimtas pesetų
Pamišę po Vilnių naktinį
Nuogi per viduržiemio lietų
Žara mikliai perkrauna matricą
Žaliais blyksniais kūną išglosto
Ir užverčiam kafkas bei markesus
O pudra išrausvinam skruostus
Megapolis kelia ir keliasi
Į mirtį vaikai jo keliauja
Daug žodžių burnoj mano veliasi
Lengvai tarsi gumą išspjaunu juos
Bet sunkiai paleidžiu šią naktį
Tarp pirštų kabinasi žvaigždės
Tik Dievas jau uždegė dagtį
Ne reikalo dėlei, iš meilės
2008 m. sausis
Evelinos namai 