Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.

2010 m. lapkritis

Ten buvom ne mes. Už lango stiklo
Išsitrynusiom kraštutinėm linijom
Tamsoje žybčiojo judesių daviklis
Vadinasi, blaškėsi materija. Lijo
Katėm ir šunim. Ne visur pila iš kibiro
Kitur lyja varlėm ir gyvatėm,
Valtimis ir statinėm. Lašai biro
Mes juos girdėjom, nematėm.
Aptirpę cukraus kvadratėliai
Dievo delnuose. Saldumas į vieną
Ir jau nieks neatskirs. Į viršų iškėlė
Per tarpupirščius sutekėjom į sceną

2010 m. liepa

mes tik atspindžiai dangiškųjų mūsų
kurie vaikšto po du Dievo soduose
visuose veidrodžiuose, nutuptuose musių
mūsų nėra, ten ne mes, pasirodo

tik iliuzija esame, sapnas be miego
raibuliai suraukšlėję vandens paviršių
virstam cukraus vata, beskoniu sniegu
ir į kitą sapną, skrydy viską pamiršę

2010 m. kovas

vysniosios

Užskridau aš į pačią kaštono viršūnę
Arčiau Dievo – šiek tiek pakalbėti
Negirdėjau ką sakė, tąnakt kaukė šunys
Tad atsakymus man teko spėti

Surašiau juos geltonai ant juodo asfalto
Po lietaus jie hieroglifais virto
Geišos veidas danguj – apvalus ir toks baltas
O aplinkui – žvaigždžių labirintas

O žemai saloje nuo sakurų iš lėto
Krenta sniegas flamingo rausvumo
Ir prisiekiu Dievu, aš jaučiu – kvepia mėtom,
Smilkalų, kur šventyklose, dūmais

2009 m. spalis

84499613

 

Nupiešiu vakarą virš šilto ežero
Ir dangų viršum jo parimusį
Ar man dažų užteks – nepažadu
Bet įkvėpimo trūkumas – štai minusas

Gesinantis kūrybines aistras
Po dangumi kaip mano vaikų akys
Tol, kol eilėraščių aš nekuriu
Leisk, Dieve, man nupiešti vakarą

 

2009 m. birželis

83835954

Aš neturiu namų, draugų ir tikslo
Rytojui net ir duonos neturiu
Man kojas glosto margos gėles, viksvos
Iš upės slėniu tekančios geriu

Aš pasaulinė valkata, klajūnė
Keliauju, nes sustojus mirčiau
Ir lopą vis po lopo ant drabužių siūnu
O miegu ant kvapiųjų miško viržių

Esu nedaloma dalis pasaulio būvio
Dygsniu mažyčiu priguliau aš Dievo siuviny
Kol kas iš kraujo, kaulų mano kūnas
Vėliau gyvenimą pamiršiu Letos vandeny

Neamžina šita ilga kelionė
Mes tokie trapūs, tokie laikini
Voratinkliuose klausimų ir abejonių
Tokie vaikai vis dar ir jau tokie seni

 

2009 m. kovas

83677925

Kai laiko nebėra. Kai jo neliko.
Kai laikrodžiai sudužo į šukes
Sustoju aš nuoga ant lauko pliko
Į žemę ištiesiu rankas

Viena kaip kūdikis mamos pilve
Tik skirtumas – jam šilta ir tamsu
Šaukiu aš Dievą, Sūnų ir save
Šaukiu, kad jis yra, kas aš esu

Šaukiu taip garsiai, kad nebegirdžiu
Kaip sprogsta medžiai, skleidžias gėlės
Viena, nuoga, šviesoj, esu!
Ir šaknimis ištysta pirštų pagalvėlės

Skverbiuosi vis tolyn į žemės širdį
Įaugu aš į ją giliau negu giliai
Ji priėmė mane, jinai mane išgirdo
Ji žada man: “Tu gausi viską, jeigu nebijai”.

 

2009 m. vasaris