rudeninis maršas

kastonai

Kaštonai trenkia rudeninį maršą
Krituoliai veržiasi į paskutinį mūšį
Baloj ne mano veidas – jo nevykęs šaržas
Jį ištaisyt nebegaliu – pieštukas lūžo

Lietus išmaudo miestą tarsi vaiką
Ir saulės rankšluosčiu šiltai užkloja
Iki vidurnakčio dar liko marios laiko
Einu gatve ir lapų gėlės skleidžiasi po kojom

2009 m. rugsėjis

Reklama

įkalinta

77497907

Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas

Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos

Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę

 

2009 m. rugsėjis

sauja pelenų

kede

Kaip sauja pelenų pakliuvus vėjo gūsin
Kaip laivas pasimetęs vandenyne
Aš pasiklysiu metuos. Bet buvau, esu ir būsiu.
Ir tapsiu subtiliai besenstančia kaimyne

Hamake leisiu laiką sau po vyšniom
Kvepės žiema ir šalčiais mėtų arbata
O žvaigždės tokios aštrios, tokios ryškios
Vis degs. Gal uodega pavizgins kometa

Virš ežero pakils aksomo rūkas
Aš nemiegosiu – aš ilgai ilgai budėsiu
Tarp rankų – tavo senas atvirukas:
“Norėjau dar mylėt tave. Bet jau nespėsiu“

 

2009 m. rugsėjis

it cukrus

76529060

Saldus it cukrus vanilino
Ir lengvas tarsi šokis
Gyvenimas neužkabino
Na ka gi – garsiai juokis

Sakyk, kad visa tai sakei
Jog perspėjai ne kartą
Aš nemačiau, o tu matei
Kaip visa tai neverta

Nei įkvėpimo, nei jausmų
Nei lengvo pamišimo
O aš toliau vėl gyvenu
Tik kur – tai nieks nežino

2009 m. rugsėjis

ištroškę

89794635_

Pliki nuogi – jausmus iššvaistę
Ištroškę išrišimo ir malonės
Iš meilės liko tik šalta pašvaistė
Mielasis, ne dievai, mes tiktai žmonės

Atsiminimais žvaigždės krenta
Tarsi turėtų šildyt, bet visai nešilta
Sudėjai delnus maldai ir paleidai ranką
Kaip tik tada vandens srovė paplovė tiltą

Tą, ant kurio mes leidom laiką
Tokie besvoriai ir tokie laimingi
Dėl to, kas buvo man neliūdna ir negaila
Tik kartais taurėj beprotybės lašo stinga

 

2009 m. rugsėjis

nepasakiau sudie

sermuksnis1

Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.

Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.

 

2009 m. rugsėjis

vienas

eiffel-tower-1909

Toks vienas. Pasiutusiai vienas.
Kaip Eifelio bokštas Paryžiuj
Šešėliai išdailina sienas
Ir išpiešia parkuose kryžius

Toks liūdnas. Pašėlusiai liūdnas.
Lyg Baltija rūškaną spalį
Norėtum į dangų, bet dugnas
Įtraukia kaip vėtra laivelį

Toks miręs. Negrįžtamai miręs.
Kaip lapas nuskriejęs nuo klevo
It šauksmas aidus dingęs tyruos
Iš lūpų be tikslo keliavęs

 

2009 m. rugsėjis

širdgėla

 
naktis

Tai širdgėla. Tai sielvartas.
Kai siela vartosi, o širdį gelia
Kai stovi lietuje viena už vartų
Ir taršo vėtra plaukus ir suknelę

Suakmenėjusi iš skausmo lyg Niobė
Praradusi save kaip toji vaikų būrį
Įkritusi į juodą šaltą duobę
O gal į laužą, kur tik ką užkūrė

Save pagauni tarp dangaus ir žemės
Pakibusią bekraštėj erdvėje
Kelias dienas nuo ryto iki vakaro
Štai ką man reiškia vėl prarast save

Ir kas keisčiausia aš jaučiuos dėkinga
Už visą šitą juodą jausmą
Imu aš jį kaip dovaną vertingą
Žinau – naktis tamsiausia prieš pat aušrą

 

2009 m. rugsėjis