Kaštonai trenkia rudeninį maršą
Krituoliai veržiasi į paskutinį mūšį
Baloj ne mano veidas – jo nevykęs šaržas
Jį ištaisyt nebegaliu – pieštukas lūžo
Lietus išmaudo miestą tarsi vaiką
Ir saulės rankšluosčiu šiltai užkloja
Iki vidurnakčio dar liko marios laiko
Einu gatve ir lapų gėlės skleidžiasi po kojom
2009 m. rugsėjis
Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas
Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos
Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę
2009 m. rugsėjis
Kaip sauja pelenų pakliuvus vėjo gūsin
Kaip laivas pasimetęs vandenyne
Aš pasiklysiu metuos. Bet buvau, esu ir būsiu.
Ir tapsiu subtiliai besenstančia kaimyne
Hamake leisiu laiką sau po vyšniom
Kvepės žiema ir šalčiais mėtų arbata
O žvaigždės tokios aštrios, tokios ryškios
Vis degs. Gal uodega pavizgins kometa
Virš ežero pakils aksomo rūkas
Aš nemiegosiu – aš ilgai ilgai budėsiu
Tarp rankų – tavo senas atvirukas:
“Norėjau dar mylėt tave. Bet jau nespėsiu“
2009 m. rugsėjis
Saldus it cukrus vanilino
Ir lengvas tarsi šokis
Gyvenimas neužkabino
Na ka gi – garsiai juokis
Sakyk, kad visa tai sakei
Jog perspėjai ne kartą
Aš nemačiau, o tu matei
Kaip visa tai neverta
Nei įkvėpimo, nei jausmų
Nei lengvo pamišimo
O aš toliau vėl gyvenu
Tik kur – tai nieks nežino
2009 m. rugsėjis
Akimirkas pagaunu tinkleliu
Pro plyšelius pabėga spinduliai
Suskint į puokštę jas lengvai galiu
Bet vandenin jas merkti negerai
Jos tirptų, virstų rūku ar migla
Gal debesiu danguj praskrietų
Aš tokia pat esu. Ir jau visai ne ta
Neprognozuojama. Pati gamta prieš lietų
2009 m. rugsėjis
Pliki nuogi – jausmus iššvaistę
Ištroškę išrišimo ir malonės
Iš meilės liko tik šalta pašvaistė
Mielasis, ne dievai, mes tiktai žmonės
Atsiminimais žvaigždės krenta
Tarsi turėtų šildyt, bet visai nešilta
Sudėjai delnus maldai ir paleidai ranką
Kaip tik tada vandens srovė paplovė tiltą
Tą, ant kurio mes leidom laiką
Tokie besvoriai ir tokie laimingi
Dėl to, kas buvo man neliūdna ir negaila
Tik kartais taurėj beprotybės lašo stinga
2009 m. rugsėjis
Nepasakiau sudie. Gal neužteko laiko?
O gal lietus man liepė taip skubėti.
Mažais žingsneliais tarsi mažo vaiko
Prabėgo dienos. Kiaurai, lyg per rėtį.
Prisiminimai kaip šermukšnio uogos
Sužibo atminty tarsi anos palaukėj.
Senamiesty ant vieno namo stogo
Tavęs akim po miestą ieškau. Tebelaukiu.
2009 m. rugsėjis
Toks vienas. Pasiutusiai vienas.
Kaip Eifelio bokštas Paryžiuj
Šešėliai išdailina sienas
Ir išpiešia parkuose kryžius
Toks liūdnas. Pašėlusiai liūdnas.
Lyg Baltija rūškaną spalį
Norėtum į dangų, bet dugnas
Įtraukia kaip vėtra laivelį
Toks miręs. Negrįžtamai miręs.
Kaip lapas nuskriejęs nuo klevo
It šauksmas aidus dingęs tyruos
Iš lūpų be tikslo keliavęs
2009 m. rugsėjis
O mes sutirpsim lietuje
Neliks akių, blakstienų, pirštų
Pradings ir rankos mūs, deja
Ir lūpos nyks besakant: Mirštu..
Šaligatviais nubėgsim mes
Linksmom upelėm vandenynan
Purslais ištaškę svajones
Ir meiles paskandinę vyne
2009 m. rugsėjis
  |
Tai širdgėla. Tai sielvartas.
Kai siela vartosi, o širdį gelia
Kai stovi lietuje viena už vartų
Ir taršo vėtra plaukus ir suknelę
Suakmenėjusi iš skausmo lyg Niobė
Praradusi save kaip toji vaikų būrį
Įkritusi į juodą šaltą duobę
O gal į laužą, kur tik ką užkūrė
Save pagauni tarp dangaus ir žemės
Pakibusią bekraštėj erdvėje
Kelias dienas nuo ryto iki vakaro
Štai ką man reiškia vėl prarast save
Ir kas keisčiausia aš jaučiuos dėkinga
Už visą šitą juodą jausmą
Imu aš jį kaip dovaną vertingą
Žinau – naktis tamsiausia prieš pat aušrą
2009 m. rugsėjis
Evelinos namai 