šitas didmiestis niekad nemiega
tamsoje ausys gaudo mašinų ūžimą
po langais auga būsimas daugiaaukštis
jo statytojai karštu vandeniu budina maistą
kvapuose plaukiantys restoranai išspiria klientus
it budrūs sargybiniai stebi šviečiančios iškabų raidės
šaligatviai nubarstyti žmonėm – vienišom kriauklėm dugne
esu taip aukštai, kad gundo mintis perdėlioti visą pasaulį savaip
kiniškų šachmatų glotnūs mediniai skritulėliai su įrėžtais hieroglifais
miestas žaidžia partiją viena po kitos ir laimi štai jau daug tūkstančių metų

2011 m. rugsėjis

Dangus šviežiai sutrypto sniego spalvos
Juo galbūt karių, mūšiuose žuvusių, vėlės
Ėjo tūkstantį kartų. Garcon, nešk kavos!
Šiandien taip ir nešvito. Žmonės it lėlės
Plastmasiniais veidais. Skauda juoktis,
Gyventi net skauda, kai bandai pajudėti
Surūdijęs visas tavo karkasas. Pavogti
Leiski, Dieve, alyvos. Leisk mums ateitį spėti
Iš juodų kavos tirščių. Mūsų nuodėmės smulkios,
Tokios amžinos bėdos. Prasijok mus pro rėtį
Ant patežusios žemės – nes dulkės į dulkes.

2010 m. lapkritis

Ši tuštuma – dosni malonė
Lanku auksiniu virš manęs
O tuo lanku keliauja žmonės
Iškilę iš vėsaus vandens

Vos pasirodę tuoj išnyksta
Susprogsta muilo burbulais
Lengvi, lėti, be jokios lygsvaros
Lanku tuo žengę atbulai

2010 m. spalis

Tas laivas įplaukė į uostą. Buvo rytas
Beveik tylu. Ir dar beveik visi miegojo
Tik ji krante. Ruduo alsavo, lapai krito
Kažur toli sukliko vaikas, šuo sulojo

Į juodą paltą įsisupus jinai lingavo
Tarsi save ramintų. Lengvai virpėjo
“Jis grįžo? – klausė, – gal nuojauta apgavo
Juk metų trys šimtai kadais praėjo.”

Nukrito trapas. Lipo žmonės. Balsų kaskados
Juoda katė krantinėje tarp kojų slido
Jau amžiai trys negrįžta – kelio nesurado
Tik ilgesys juoda kate tarp šimtmečių paklydo

2010 m. birželis

kriause

Vandens stiklinėj skęsta rytas
Sunkus, atšalęs ir beskonis
Pro langą jau atidarytą
Viens paskui kitą veržias žmonės

Diena it pernokusi kriaušė
Lipni, patežusi, sultinga
Ją tarp delnų viens, du sutraiškai
Ir pirštai į minkštimą sminga

Šio vakaro papiltas vynas
Ties horizontu išsiliejo
Ir prisukamas apelsinas
Į frontą vakarų riedėjo

Naktis juodos kavos kartumo
Be cukraus. Bomba kofeino
Sprogimas cigaretės dūmo
Rūku pavirtęs virš beržyno

 

2009 m. lapkritis

89794635_

Pliki nuogi – jausmus iššvaistę
Ištroškę išrišimo ir malonės
Iš meilės liko tik šalta pašvaistė
Mielasis, ne dievai, mes tiktai žmonės

Atsiminimais žvaigždės krenta
Tarsi turėtų šildyt, bet visai nešilta
Sudėjai delnus maldai ir paleidai ranką
Kaip tik tada vandens srovė paplovė tiltą

Tą, ant kurio mes leidom laiką
Tokie besvoriai ir tokie laimingi
Dėl to, kas buvo man neliūdna ir negaila
Tik kartais taurėj beprotybės lašo stinga

 

2009 m. rugsėjis

200460270-001

Tu šiandien išsipuošęs, mano mieste
Ir žmonės šventiniai gatves šlifuoja
Tik aš ir tu šiandieną čia nepakviesti
Todėl ir maišomės visiems po kojom

Esu viešnia, tačiau ne savo šventėj
Ir tu svetys, tačiau nelauktas ir nekviestas
Tikėjomės šiame mieste apsigyventi
Rytais kavinėj valgyt bandeles su sviestu

O mums kažkas sukrovė lagaminą
Ir įdavė po bilietą į vieną pusę
Neleido atsisveikint su kaimynais
Ir skubiai įsodino į senutį autobusą

 

2007 m. vasaris