Viskas netikra ir seniai nebėra kur sugrįžti.
O gal niekad nebuvo.. Ir nieko nebuvo.
Tik ši liūdna emigracija be pabaigos.
Be namų, be tėvynės. Tik kūnas.
Tik jo alkis ir troškulys
Nenumaldomai nuolat
Mus traukia
Klajot.
Be namų: be durų, be langų ir be sienų.
Lagamine talpiname savo gyvenimus.
Netikrumas – lyg kelioninis paltas,
Į kurį susisupę apsimetam šylą.
Laikyk prašau mano ranką
Nes šiame kelyje
Visa kita
Ištirpę.
2011 m. liepa
žalia staiga visas gatves aptraukė
per naktį, mums visai nepasiruošus
į spintas nesuslėpus šiltų paltų
lengvom suknelėm dar nepasipuošus
išglostė vėjas skruostus ir suvėlė plaukus
per visą naktį dūko tarp namų ir upės
ilgai manęs prie seno miesto parko laukė
ir ant vijoklių supos, supos, supos
2011 m. balandis
Ant kelių – katė, kurios niekada neturėjau,
Ir šitie namai, kuriuose gyvent neteko
Gėlės ne mano, nors kaip beprotė sėjau
Ne mano upė, gyvate link jos takas
Ir tu ne mano. Nebučiuotas, nelauktas
Manyje tiek keliavęs, bet negrįžęs nė karto
Tiktai jausmas gilus ir platus, ir toks aukštas:
Jis – mano! stiklo šukėm ant kelio pabertas
2010 m. liepa
Vaivorų naktys – tiršto mėlynumo
Minkštu aksomu nuovargis užkloja
Ir tįsta mintys it cigaretės dūmas
Nuguldamos kampus kapričais Gojos
Pamėklės mūsų sielų neramių
Kibiais pirštukais glosto vėsią odą
Pranyksta draugiškais būreliais tarp namų
Ir kelia orgijas kaimynų sode
Gyvūnų pasiskolinę balsus
Kapričai naktį sveikina audringai
O oras šilku glostantis ir toks alsus
Perliukais ant kaktos lašai sustingo
2010 m. gegužė
Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio
Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos
Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai
2010 m. sausis
Namuos vaiduoklius baidančių atodūsių aidai
It kamuoliukai teniso pašoka ir nubilda
Mus jungia lyg voratinkliai saitai
Tvirti – jais lyg per tiltą
Eini lėtai pirmyn
Mane matai
2010 m. sausis
Šešėliai violetiniai po kojom
Vis bėga pirma arba paskui mus
O lapai krisdami dar pamojuoja
Lyg kviesdami. Toks vakaras ramus
Aksominis ir šiltas tartum švarkas
Bet lengvas ir išskydęs it migla
Šlavėjas parką švarina ir tvarko
O lapai jį apsupę lyg banga
Tuoj, regis, čiups šlavėją kaip šapelį
Įsuks į savo vandenis sraunius
O jis ramiai sau šluoja šitą kelią
Nutiesdamas mums kelią į namus
2009 m. spalis
Langinės girgžda kaip senelio batai
Kuomet apie namus jis eidavo it kaukas
Mėnulio ratas ir namų kvadratai
Suartas bulvėmis nubertas laukas
Arklys už kluono tarsi pasiklydęs
Pirmasis mano kelyje Pegasas
Sulūžusios kampe užmirštos slidės
Ant skiautės eilės – vaikiškos, nedrąsios
Gandralizdis ant seno tvarto kraigo
Laukinė obelis, po ja sūpynės
Glėby pasaulis, o tarp pirštų – laikas
Pabiręs kaip miške besirpstančios mėlynės
Takelis pieva iki ežero nubėga
Juo vakaras naktin nuslysta
Va toj šaly vaikystė mano miega
Ir ten aš kartais mintimis vis grįžtu
2009 m. spalis
Kartu sudeginom šį miestą
Nuo stogo ligi pamatų
Todėl dabar tarsi apsėsti
Mes ieškome namų kitų
Tu nori namo su kolonom
Ir gipso balto lipdiniais
Kad sienos būtų ne per plonos
Jas puoštų meno kūriniai
Man reikia vienišo namelio
Su išsvajota terasa
Kvapiųjų liepų šalia kelio
Kad juo prabėgčiau aš basa
Taip, ilgimės mes savo miesto
(Akmens neliko ant akmens)
Nes naktys po truputį vėsta
Ir netoli iki rudens
2009 m. rugpjūtis
Voratinkliu apgaubia vakaras
Pagauna minkštai ir taip jaukiai
Eilėraščių šįvakar nekuriu
Ir niekas manęs nebelaukia
Kažkur ant akmens šalia upės
O gal ir namie palei langą
Būrelis balandžių sutūpęs
Pakyla staiga į padangę
Ir gęsta lyg žiežirba vakaras
Tamsoj žiba žvaigždės karoliais
Ir šiltas, degąs dar ugniakuras
Parves vėl namo tave, broli
2009 m. liepa
Evelinos namai 