Būti balandžiu Vilniuje
Grindiniu sekti trupinius
Žyminčius senutės kelią
Link paskutinio augintinio
Įžūliai dergti Katedrą
Giedrą rugsėjo rytą
Aikštę raižant pirmyn-atgal
Skirtingiems gyvenimams
Jokios minties apie taiką
Tik baimė, šiek tiek nešvaros
Štai ką šiandien reiškia
Būti balandžiu Vilniuje
2010 m. rugsėjis
Gyvenimu – tarsi vandens paviršium
Praslysti vos vos sukeliant bangas
Prisiminimų kaip stoty bagažo nepamiršti
Nes vos trumpam paliksi – pasiims bet kas
Ir rasi mylimą suknelę Nicos blusų turguj
Su ja tiek šokta vasaros tvankių naktų
Lipnių, saldžių kaip tos cukrainės spurgos
Lyg naktys paskutinės, lyg nebūtų jau kitų
Ir prasilenksi Vilniuj su mieliausiais batais
Trepsės jie trankiai grindiniu senu
Ir eisi paskui juos po miestą ratais
Sugrįžt atgal bus liūdna ir šiek tiek painu
O gal staiga išvysi mėlyną sidabro žuvį
Kabėjusią ant tavo kaklo tūkstančius dienų
Bet juk ta moteris su puošmena – visai ne tu juk
Prisiminimų taip lengvai nebarsčiusi savų
2009 m. liepa
Tu mano kraujyje seniai
Judi ratu kaip saulė rieda
Sapnuos nuo pernai gyvenai
(Štai vakar movei aukso žiedą)
Ir Vilniuj vis daugiau namų
Tų, pro kuriuos vedei už rankos
Su tavimi aš gyvenu
Ir be tavęs – jėgų pakanka
Galiu viena svajot, kas bus
Bet su tavim – labai spalvotai
Galiu pati statyt namus
Tačiau tuomet pritrūksta ploto
Galiu dainuoti sau pačiai
Tačiau kai tau – šiltesni žodžiai
Galiu viena keliaut plačiai
Tačiau kartu – ne taip nuobodu
Galiu paglostyti save
(Kai tu toli) aš tavo rankom
Tu mano kraujyje seniai
Tavęs tiek daug. Ir man užtenka
2008 m. gruodis
Aš niekad tavęs nemylėjau
Ir niekad laiškų nerašiau
Kartu su pavasario vėju
Užmiršti mane paprašiau
Prašiau nerymoti, nelaukti
Neskambint tavęs paprašiau
Nerim baltas garlaivis plaukė
Aš pirmąją knygą rašiau
Išleido ją vasaros vėjas
Išbarstė virš upės gilios
Svaiginančios sutemos liejos
Virš Užupio gatvės tylios
Prabudo trys šunys benamiai
Amsėdami sveikino mus
Tik sielos mūsiškės neramios
Negrįžo kartu į namus
Jos klaidžiojo Vilniaus gatvelėm
Lankydamos kiemus siaurus
Lyg abiturientės suknelėm
Nugulusios miesto barus
Tu niekad karštai nemylėtas
Nelauktas lig pat paryčių
Pasiskelbei miesto poetu
Švenčiausiu tarp Nilo kačių
2008 m. liepa
Glamonės nuodingai saldžios
Migdolų kvapas po miestą
Tavęs link be proto, be stabdžių
Peiliu širdim kaip per sviestą
Many dešimt viskio stiklinių
Kišenėj vos šimtas pesetų
Pamišę po Vilnių naktinį
Nuogi per viduržiemio lietų
Žara mikliai perkrauna matricą
Žaliais blyksniais kūną išglosto
Ir užverčiam kafkas bei markesus
O pudra išrausvinam skruostus
Megapolis kelia ir keliasi
Į mirtį vaikai jo keliauja
Daug žodžių burnoj mano veliasi
Lengvai tarsi gumą išspjaunu juos
Bet sunkiai paleidžiu šią naktį
Tarp pirštų kabinasi žvaigždės
Tik Dievas jau uždegė dagtį
Ne reikalo dėlei, iš meilės
2008 m. sausis
Lyg ta avietė saulė kils virš Gedimino miesto
Kvapų, garsų ir pojūčių darni, skambi gama
Ir pusryčiai: kava, bandelės dvi su sviestu
O dar prie jų kokia literatūrinė jautri tema
Ir tavo rankoje pailsęs tarsi paukštis mano delnas
Nelegaliai kartu – dar pusvalandis laimės pavogtos
Ir gelsta saulė kaip ruduo ant Tauro kalno
Ir vėsta įkarštis kaip štai puodelis šis kavos
Kalbu, kad ne vieta šventyklai būt tarp puodų
Tarp virtuvės kvapų paskęsta smilkalai
O tu vis primeni, kad gi ne viskas balta arba juoda,
Kad kartais nėr ribų tarp to, kas gera, o kas negerai
Aš daug svarstau, apgaudinėdama, jog protas gelbsti
Išties dažniau akmuo sunkus jis po kaklu
Tuomet pavydžiu žuviai, kur paklūsta norui neršti
Nebegalvodama, kaip aš kurlink plaukiu
Ir pasvajoju, kad ateis diena, kuomet nurims šios mintys,
Lyg ta avietė saulė jūron kris saldi, minkšta
Apleis neramų protą svarstymai ir trintys
Ramiai ilsėsis rankoj delnas ir kvepės rugpjūčiu arbata
2008 m. sausis
Mes vaikštinėjam debesim
Lyg bristume per sniegą
Tu apsisiautęs vien mintim
Aš apsirengus – nieko
Mes šokam ir nešalta man
Nors jau ruduo už lango
Merci mesje, merci charman
Ir pasadoblį keičia tango
Ant debesies labai jauku
Va šitaip būt – visai be nieko
Ir skrist virš Vilniaus, virš Trakų
Barstyti ant miestų pirmą sniegą
Surinkt sapnus mažų vaikų
Suvert į nuostabius karolius
Ir tokiai baltai įsisukt tarp angelų
O grįžus žemėn juos lipdyt iš molio
2007 m. spalis
Vilniuj kaštonai išsprogo
Šiemet kaip niekad masiškai
Sėdim ant čerpinio stogo
Ir diskutuojam dvasiškai
Dalinamės knygų siužetais
Šventųjų Raštų istorijom
Knygom naujausiom poetų
Ir užsimiršę kvatojamės
Juokas virš Vilniaus aidi
Gyventojai spėja – griaustinis
Tai jų nereikšmingos klaidos
Ne pirmos, ne paskutinės
Akimirką žodžiai baigias
Ant stogo ilgiau jų pakanka
Kaštonai – pavasario snaigės
Žiedais švelniai krenta į ranką
2007 m. spalis
Naktis virš Vilniaus kabo tyliai
Žibintais ir langais žymėdama gatves
Kas antrame kieme kas nors ko nors nemyli
Tu tvirtini, kad štai manajame nemyli nieks tavęs
Tu man sakai, kad tau gyvenimas kankynė
Jei beldęs valandą atsitrenki į nebylias duris
Net šunį įsileidžia gailestingi į laiptinę
O aš esu laukinė ir beširdė moteris
Man reik kasdien kitos spalvos sijono
Many kasdien vis nuotaika kita
Kasnakt miegoti eičiau vis į skirtingą rajoną
Tik kad dabar finansų padėtis ne ta
Mes nesam šiandien tokie pat kaip buvom vakar
Aš už minutės jau kitas eiles kuriu
Kad neįbrisim dukart upėn herodotai šneka
Jiems prieštaraut nei noriu, nei galiu
Tik amžinas ir visagalis šypsosi dvasingai
Raitydamas ir tiesdamas mirtingiesiems kelius
Ir apie tai galvodama jaučiuosi ypatingai
Šimtais eilėraščius kepu lyg sausainius
2007 rugsėjis
Evelinos namai 