žalia staiga visas gatves aptraukė
per naktį, mums visai nepasiruošus
į spintas nesuslėpus šiltų paltų
lengvom suknelėm dar nepasipuošus
išglostė vėjas skruostus ir suvėlė plaukus
per visą naktį dūko tarp namų ir upės
ilgai manęs prie seno miesto parko laukė
ir ant vijoklių supos, supos, supos
2011 m. balandis
Kodėl mirtis sunki?
Ji tarsi medžio sėkla
Įstrigusi į plaukus
Ja pasipuošusi eini
Gatve tarsi be jos
Ir medžiai plaukia
Pro šalį darniai eilėmis
Barstydami aplink lapus
Numirusius į žemę traukia
Kodėl mirtis sunki?
Ji lyg nukritęs lašas
Kurį prarado debesis
Praslysdamas pro šalį
Besvoris, abejingas
Jis niekad čia nebesugrįš
Ant skruosto džiūna lašas
Bejėgiškai sustingęs
Dabar tiktai kiti bekris
Kodėl mirtis sunki?
Kai skersvėjis paglosto
Užtrenkdamas namų duris
Kaip šilko skarele per kojas
Kaip mylimas – taip švelniai
Jis perbėga per kūną
Ir tu linksmai kvatojies
Mirtis lengva kaip sapnas
Lengva kaip pūkas, tarsi oras
Matai, ten ji? Ranka mojuoja
2010 m. spalis
Pavargau tavęs nemylėti
Ridenu kaip Sizifas akmenį
Tą didžiulį nejausmą
Svarstau į kurią kišenę įdėti
Kur paslėpt nuo savęs pačios
Kad nespaustų
Rūkas skleidžias lyg uždanga
Gal dabar aiškiau bus matyti
Kur mane nešė
Prie pat kojų ežero bangos
Balzganas ir aštrus rytas
Kažką trynė ir rašė
Aš tik be raidžių, žodžių, garsų
Tuštuma šioj pasaulio pilnatvėj
Tačiau vistiek gyvenu
Kartais būna truputį baisu
Kaip vidurnaktį nuošalioj gatvėj
Kaip aukštai be sparnų
2010 m. gegužė
Gatve plaukė minia
Bateliai kalė asfaltą
Tvirtindami prie žemės
Kad joks daigas nelįstų
Žalia spalva nedarkytų
Pilkos kasdienybės
Ramu bei lygu lyg numirus
Bet ir čia gimsta eilės
Kaip vaikai nelaukti
Be eilės užlindę
Prieš tuos, kurių laukė
2010 m. kovas
Foto (c) alek lindus
eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…
Rimas Burokas
Lietaus išplautas tavo atminimas
Baloj betirpstantis liūdnai, iš lėto
Ir parašas apačioje: “Burokas, Rimas“
Po blunkančiom eilėm išėjusio poeto
Vaiduokliškai išnyko jis iš miesto
Tik eilės gatvėm tykiai vaikšto
Šiek tiek išgąsdintos, tarsi nekviestos
Kaip pašto paklaidintas laiškas
Širdie poeto, tu tik netirpsti
Žėruojanti ugnele spalio drėgmėje
Ir stūkso pakelėj ženklai keisti
Agonijoj sustingę. Kaip kad mes. Deja.
2009 m. spalis
Aš prisiminsiu tai. O gal pamiršiu
Na tarkim, mano atmintis skylėta
O gal čiuožiu gyvenimo paviršium
Ir tas čiuožimas prislopintas toks ir lėtas
Kažkas šioj gatvėj tyliai Bachą groja
Pro langą sklinda muzika kaip dūmas
O taip, mielasis, viskas po senovėj
Vienatvė – pats didžiausias malonumas
Ant lapo raidės gulas it kareiviai
Per trankų mūšį veidu į dirvoną
Ir mūza, įnoringa mano deivė
Kažkam kitam parsidavė už milijoną
2009 m. rugpjūtis
Girdžiu – barbena. Šakos gal į stogą?
Gal raudonšoniai obuoliai pabiro
Jų derlius šiemet bus neblogas,
Anot lengvai išgėrusio kaimynės vyro
Ir obuolių pyrago kvapas slinks gatve
Jis erzins tuos, kas tingi ir kas alkani
O paskutiniam gabalui aš mestelsiu: “Ate“
Ir savo atspindžiui tą pasakysiu vandeny
Sukrausiu lagaminą lig viršaus
(Jame suknelės, knygos ir aliejiniai dažai)
Keliausiu ten, kur man į galvą šaus
Esmė – kad kelio būtų nemažai
2009 m. liepa
Evelinos namai 