Naktimis traukiniu į kažkurią pasaulio sostinę
Pilkam perone silpsta žingsnių aidas
Tarp žvilgsnių, kuždesių ir glostymų
Ant žemės saulė purpurinę mantiją nuleido
Žvaigždėm nušaudytam danguj lėtai
Mėnulis jaukiai supo lopšį amžinybės
Prie kojų – lagaminas, rankoj – bilietai
Ir kelias – dovanų atseikėta duotybė
Nuvesiantis tolyn (o gal arčiau manęs)
Per lygumą, kalnynus, preriją, savaną
Aš iškeičiau ramybę į bekraštes klajones
Šis kelias ne lengviausias. Tačiau mano.
2010 m. gegužė
  |
Tai širdgėla. Tai sielvartas.
Kai siela vartosi, o širdį gelia
Kai stovi lietuje viena už vartų
Ir taršo vėtra plaukus ir suknelę
Suakmenėjusi iš skausmo lyg Niobė
Praradusi save kaip toji vaikų būrį
Įkritusi į juodą šaltą duobę
O gal į laužą, kur tik ką užkūrė
Save pagauni tarp dangaus ir žemės
Pakibusią bekraštėj erdvėje
Kelias dienas nuo ryto iki vakaro
Štai ką man reiškia vėl prarast save
Ir kas keisčiausia aš jaučiuos dėkinga
Už visą šitą juodą jausmą
Imu aš jį kaip dovaną vertingą
Žinau – naktis tamsiausia prieš pat aušrą
2009 m. rugsėjis
O viešpatie! Toks ilgesys, kad net siūbuoja sielą
Aš nei miegot, nei melstis šiąnakt negaliu
Per kūną karštis kelią tiesia prisiminus veidą mielą
Aš tai kalbu tris valandas, tai šešetą tyliu
Jei švelniai padainuočiau, o gal išrėkčiau dainą vieną kitą
Galbūt tas ilgesys išplauktų kaip ramus vanduo
Nors ne – tuomet dainuočiau tūkstantį dainų lig kito ryto
O lapais krentančiais barstytų pakeles ruduo
Tas ilgesys maniau bus dovana, o tapo prakeikimu
Jis nepaleidžia, laiko kaip žoles pirma šalna
Tačiau vis tiek per daug laiminga, kad apkaltinčiau likimą
Nes ir sunkiausias jausmas man lengviausia dovana
2007 m. rugsėjis
Evelinos namai 