pavargusi

kai ateisi, sakai, aš nuplausiu tau kojas
kūną nušveisiu, nutrinsiu visą purvą,
svetimus bučinius, lytėjimus, prakaitą
sėdėsi ir lauksi, kol drumzlinom upėm
vanduo ras sau kelią į dulkiną žemę
dabar, pasakysi, tu man baltas lapas
užrašyti kaip laukiau šaukiau tos dienos
kai ateisi, ištiesi pavargusias kojas

2010 m. gegužė

Reklama

langai

Kai langai it jonvabaliai iš tamsos
Tūkstančiais akių spokso įdėmiai
Prožektoriais aštriai susminga
Lyg filme apie policininkus
Rėkia tiesos, tikina prisipažinti
Žada itin skaudžiai nebausti
Gal šiek tiek: “Supranti, pamokai“
Ar tuomet lengvėja dėl to
Kad ne pats, ne savo noru
Bet priremtas skaudžiai prie sienos
Pasakai viską, net kur raktas paslėptas
Nuo sąžinės durų, svetimų paslapčių
Ir apsunkęs raudi, apgautas jautiesi
Kartoji: “Na kodėl ne lengviau“
Šuliny kiek semsi vandens nemažėja

2011 m. kovas

atspindėk mano veidą


“Lygiai kaip vanduo atspindi veidą,
taip vieno žmogaus širdis atspindi kitą.“ Pat.27;19

Kaip tu mane atspindėsi
Po daugelio metų, mylimas mano?
Būsiu tokia kaip tada? Tokia kaip dabar?
Ar tokia, kokios būtum norėjęs?
Gyvenimas it baisus uraganas
Per mus prasinešė…
Tu sakei: “Mylimoji, tai vėjas,
Langines glostė, plaukus švelniai suvėlė“.
Nepasirengus buvau ir nelaukiau
Neparuošiau aš pagalvėlės
Minkštai mums nukristi…
Kai vėl susitiksim po šimtmečio
Atspindėk mano veidą, koks jis buvo tada
Lyg vanduo man jį sugrąžinki
Mylimas mano…

2010 m. lapkritis

virvėm

 

Iš dangaus virvėm sliuogia angelai
Išblyškę, ilgus plaukus draiko vėjas
Stebiu pro langą juos ir man beveik gerai
Aukštu žemiau kaimynė akvarelę lieja

Joje sparnuoti ir linksmi, šiek tiek putnoki
Cherubinai taškos debesyse. Lyg vandeny
Pamačius angelus ant virvių šaukia ji: “Sustokit!
Aš jus išliesiu piešiny. Nedinkit taip…
……………..kaip dingsta pažadai seni“

 

2010 m. birželis

motinos rauda

krutina lūpas it melstųsi
vieną vandenin skandinau
kitą žemėsna pakasiau
trečias ugny suliepsnojo
taip nei vieno neliko
tik aš kalvarijų turguj
sveriu, grąžą skaičiuoju
sūnai aukso vežimais dangum
pralekia tvankų liepos vidunaktį
žaibais padalinę skliautą trissyk
ir jau nieko nelaukiu, netgi mirties

2010 m. birželis

kartais

Kartais kaip upė. Be dešinio kranto
Kaip dangus be nei vieno paukščio
Kaip duonos kepėja be rankų
Kaip lakūnė bijanti aukščio

Kartais kaip knyga be lapų
Stiklinė be vandens, laivas be burių
Kaip numiręs, palaidotas, bet be kapo
Kaip namas be stogo, langų ir durų

Kartais kaip naktis be sapnų, aušra be saulės
Kaip širdis be ilgesio, be laukimo
Ant stalo vyno butelis. Nei vienos taurės
Ir klouno veidas danguj be grimo

2010 m. balandis

atspindžiai

mes tik atspindžiai dangiškųjų mūsų
kurie vaikšto po du Dievo soduose
visuose veidrodžiuose, nutuptuose musių
mūsų nėra, ten ne mes, pasirodo

tik iliuzija esame, sapnas be miego
raibuliai suraukšlėję vandens paviršių
virstam cukraus vata, beskoniu sniegu
ir į kitą sapną, skrydy viską pamiršę

2010 m. kovas

aistra

Aistra kaip persirpusi kriaušė
Ranka prilipo neatplėši
Skiltelėmis aš ją sulaužiau
Ir sumečiau į gražią dėžę

O kai pritrūks aplinkui vaisių
Tą dėžę imsiu ir atversiu
Džiovintom skiltimis pažaisiu
Ir aistrą buvusią sugersiu

Lyg orą iš vandens iškilus
Paskui pirštus aš nulaižysiu
Tokia skani esu, kai myliu
Pakviesk, vėl pas tave atbrisiu

Žole rasota tartum jūra
Prinokusi, saldi, sultinga
Jaučiu– tu į mane jau žiūri
Ir lauki. Skaudžiai buvau dingus

2010 m. vasaris

giliau

Ar pameni? Kaip nudegei ranka palietęs?
Ant delno plėtėsi dėmė it kontūras Italijos
O šešios kimono įspraustos azijietės
Prie kito stalo vyto kaip vazone kalijos

Aš parkeriu numelsvinau Siciliją mažytę
Nuo bato lekiančią tarsi išdykęs vaikas
Tu juokavai, kad žaizdai nebeleisi gyti
Net kai ateis gijimui skirtas laikas

Už lango leidosi pavargęs lapas
Ir parke prigulė kaip senas alkoholikas
Mielasis, čia ne aš, pasaulis dreba
Mat mušė miesto laikrodis vienuolika

Tu tatuiruotė mano po oda, sakiau
Neišnaikinsi vandeniu ir lazeris čia nepadės
Tu ne stipriau ir ne karščiau, tačiau giliau
Kažkur visai arti arba šalia širdies

2010 m. vasaris