žalia staiga visas gatves aptraukė
per naktį, mums visai nepasiruošus
į spintas nesuslėpus šiltų paltų
lengvom suknelėm dar nepasipuošus
išglostė vėjas skruostus ir suvėlė plaukus
per visą naktį dūko tarp namų ir upės
ilgai manęs prie seno miesto parko laukė
ir ant vijoklių supos, supos, supos
2011 m. balandis
Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą
Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė
Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.
2010 m. spalis
Kartais jaučiuos tarsi būčiau jau daug ką palaidojus
Juoda suknele didelėj medinėj verandoj prie ežero
Iš lentynų stebi knygos. Šuo uodegą kandžioja
Paukščiai supas danguj, tyliai leidžiantis vakarui
Sekmadienis kviečia bažnyčion. Aš trečioj eilėje
Paslaptingai vis mirksi vargoninkas. Matyt jau bus
Paskutinis iš mano vyrų. Amžinai negyvensiu, deja
Ir mane vieną dieną medinėj dėžėj neš keturi į kapus
Atrodo, kad mirsiu rugsėjį. Žemė dar bus gan minkšta
Dalis lapų kybos, kiti gi klos žemę, maišysis po kojom
Norėčiau prieš numirštant būt nors truputėlį girta
Bet ar spėsiu išgert – tai kažkaip abejoju
2010 m. spalis
Trupinėlis žiemos. Sniegas kąsniais
Sušalusios varnos ant miesto žibintų
Ta moteris – vos vos už jas šiltesnė
Čionai naktis.
…….Honkonge, Singapūre švinta
Nervingos rankos staltiese keliauja
Pastumdamos puodelį, šaukštą, akinius
Rašiklį ir blonknotą. Jos tarsi dalyvauja
Šalia, bet atskirai.
…….O ji prie jų tik pratinas
“Manęs beveik nėra, – šilku ji šlama. –
Manęs gal niekada išties nebuvo.
Ir tik visi aplink mane gyvena.
Alsavimas esu.
…….Dalelė elektrinė erdvėje be krūvio“.
Už lango minus dešimt. Atšalo arbata.
Ji keliasi, suknelė dailiai subanguoja
Klavišas pianino sol išspaudžia.
…….Nors gal kita nata?
Prie lango stovi ji. Kažkam mojuoja
Bethovenas. Ir Mėnesienos sonata.
Seniai naktis.
…….Tačiau vienam bute dar groja.
2010 m. vasaris
Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio
Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos
Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai
2010 m. sausis
Debesų patalai papilkėję
Nemazgoti jau tris amžinybes
Subangavo vos paliesti vėjo
Ir lašiukais į delną įžnybo
Bandė burti man didelį kelią
Ir beprotiškos meilės linkėjo
Čiupo kelti lengvutę suknelę
Ir paleidę kažkur nuskubėjo
Išsisklaidė lyg dūmas virš žvakės
Vaiskią dieną atvėrę kaip akį
Lyg dainavo kažką, lyg ką sakė
Orą virpinant sniego plaštakėms
O virš didelio didelio lauko
Suko ratą po rato lakūnas
Ir nors nekviečiau jo ir nelaukiau
Bet jei atnešė vėjas – lai būna
2009 m. lapkritis
  |
Tai širdgėla. Tai sielvartas.
Kai siela vartosi, o širdį gelia
Kai stovi lietuje viena už vartų
Ir taršo vėtra plaukus ir suknelę
Suakmenėjusi iš skausmo lyg Niobė
Praradusi save kaip toji vaikų būrį
Įkritusi į juodą šaltą duobę
O gal į laužą, kur tik ką užkūrė
Save pagauni tarp dangaus ir žemės
Pakibusią bekraštėj erdvėje
Kelias dienas nuo ryto iki vakaro
Štai ką man reiškia vėl prarast save
Ir kas keisčiausia aš jaučiuos dėkinga
Už visą šitą juodą jausmą
Imu aš jį kaip dovaną vertingą
Žinau – naktis tamsiausia prieš pat aušrą
2009 m. rugsėjis
Tarp vartų – moters siluetas
Juoda suknelė plakas vėjyje
Ir mėnuo apskritas čia niekuo dėtas
Kad į ją žiūrint ramuma užlieja
Laibi jos pirštai groja Grigą
Daina Solveigos liejasi tarp jų
Aplink lipni tamsa. Visi seniai užmigo
Nors mums abiems juk ir nereik kitų
Aš ją pažįstu šitiek metų
Ir ji mane aplanko – laukiama viešnia
Vienatve, sese mano, mylimiausia teta
Indigo vakarą užeik arbatos pas mane
2009 m. rugpjūtis
Tbilisy kiparisai galvas kėlė
Ir glostė dangų jie žaliaisiais pirštais
Lengvai praūžęs vėjas plaukus vėlė
Pasiekęs kalną jis lengvai įniršo
Pakėlė plastiko maišelį – trenkė sienon
Šiek tiek palaukė – vėl tai pakartojo
Ir nieks negynė jo – jis buvo baisiai vienas
(Ar sunaikintas jis paklius polietileno rojun?)
Aukštyn gatve keliavo trys gruzinės
Juodom suknelėm jos gyvenimo gedėjo
O delną mano šildė trys monetos paskutinės
Nuleidau ranką – jos ir išriedėjo
2009 m. liepa
Gyvenimu – tarsi vandens paviršium
Praslysti vos vos sukeliant bangas
Prisiminimų kaip stoty bagažo nepamiršti
Nes vos trumpam paliksi – pasiims bet kas
Ir rasi mylimą suknelę Nicos blusų turguj
Su ja tiek šokta vasaros tvankių naktų
Lipnių, saldžių kaip tos cukrainės spurgos
Lyg naktys paskutinės, lyg nebūtų jau kitų
Ir prasilenksi Vilniuj su mieliausiais batais
Trepsės jie trankiai grindiniu senu
Ir eisi paskui juos po miestą ratais
Sugrįžt atgal bus liūdna ir šiek tiek painu
O gal staiga išvysi mėlyną sidabro žuvį
Kabėjusią ant tavo kaklo tūkstančius dienų
Bet juk ta moteris su puošmena – visai ne tu juk
Prisiminimų taip lengvai nebarsčiusi savų
2009 m. liepa
Evelinos namai 
