žalia staiga visas gatves aptraukė
per naktį, mums visai nepasiruošus
į spintas nesuslėpus šiltų paltų
lengvom suknelėm dar nepasipuošus

išglostė vėjas skruostus ir suvėlė plaukus
per visą naktį dūko tarp namų ir upės
ilgai manęs prie seno miesto parko laukė
ir ant vijoklių supos, supos, supos

2011 m. balandis

Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą

Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė

Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.

2010 m. spalis

Kartais jaučiuos tarsi būčiau jau daug ką palaidojus
Juoda suknele didelėj medinėj verandoj prie ežero
Iš lentynų stebi knygos. Šuo uodegą kandžioja
Paukščiai supas danguj, tyliai leidžiantis vakarui

Sekmadienis kviečia bažnyčion. Aš trečioj eilėje
Paslaptingai vis mirksi vargoninkas. Matyt jau bus
Paskutinis iš mano vyrų. Amžinai negyvensiu, deja
Ir mane vieną dieną medinėj dėžėj neš keturi į kapus

Atrodo, kad mirsiu rugsėjį. Žemė dar bus gan minkšta
Dalis lapų kybos, kiti gi klos žemę, maišysis po kojom
Norėčiau prieš numirštant būt nors truputėlį girta
Bet ar spėsiu išgert – tai kažkaip abejoju

2010 m. spalis

Trupinėlis žiemos. Sniegas kąsniais
Sušalusios varnos ant miesto žibintų
Ta moteris – vos vos už jas šiltesnė
Čionai naktis.
…….Honkonge, Singapūre švinta

Nervingos rankos staltiese keliauja
Pastumdamos puodelį, šaukštą, akinius
Rašiklį ir blonknotą. Jos tarsi dalyvauja
Šalia, bet atskirai.
…….O ji prie jų tik pratinas

Manęs beveik nėra, – šilku ji šlama. –
Manęs gal niekada išties nebuvo.
Ir tik visi aplink mane gyvena.
Alsavimas esu.
…….Dalelė elektrinė erdvėje be krūvio”.

Už lango minus dešimt. Atšalo arbata.
Ji keliasi, suknelė dailiai subanguoja
Klavišas pianino sol išspaudžia.
…….Nors gal kita nata?
Prie lango stovi ji. Kažkam mojuoja

Bethovenas. Ir Mėnesienos sonata.
Seniai naktis.
…….Tačiau vienam bute dar groja.

2010 m. vasaris

Tu man sakai: labai stipriai laikykis
Už rankenos, rankos, telefono ragelio
Iš jo sklindančių žodžių. Jie slysta, tu vykis
Už jūros laikykis, už spindulio ir už kelio

Už vazono, už gėlėtos mamos suknelės
Už sapno. Tik prašau neatgniaužk rankų
Tu – išvirkščioji mano pusė. Lietus nuvalė
Dulkes nuo turėklų. Iškart už jų – bangos

Už gelbėjimosi rato laikykis. Sūpuoja mus
Jei į dugną sykiu, – man sakai. Tai neguodžia
Sena gaisrinė klykdama lekia į mūsų namus
O į mus iš ten kvapas degėsių ir suodžiai

 

2010 m. sausis

Debesų patalai papilkėję
Nemazgoti jau tris amžinybes
Subangavo vos paliesti vėjo
Ir lašiukais į delną įžnybo

Bandė burti man didelį kelią
Ir beprotiškos meilės linkėjo
Čiupo kelti lengvutę suknelę
Ir paleidę kažkur nuskubėjo

Išsisklaidė lyg dūmas virš žvakės
Vaiskią dieną atvėrę kaip akį
Lyg dainavo kažką, lyg ką sakė
Orą virpinant sniego plaštakėms

O virš didelio didelio lauko
Suko ratą po rato lakūnas
Ir nors nekviečiau jo ir nelaukiau
Bet jei atnešė vėjas – lai būna

2009 m. lapkritis

 
naktis

Tai širdgėla. Tai sielvartas.
Kai siela vartosi, o širdį gelia
Kai stovi lietuje viena už vartų
Ir taršo vėtra plaukus ir suknelę

Suakmenėjusi iš skausmo lyg Niobė
Praradusi save kaip toji vaikų būrį
Įkritusi į juodą šaltą duobę
O gal į laužą, kur tik ką užkūrė

Save pagauni tarp dangaus ir žemės
Pakibusią bekraštėj erdvėje
Kelias dienas nuo ryto iki vakaro
Štai ką man reiškia vėl prarast save

Ir kas keisčiausia aš jaučiuos dėkinga
Už visą šitą juodą jausmą
Imu aš jį kaip dovaną vertingą
Žinau – naktis tamsiausia prieš pat aušrą

 

2009 m. rugsėjis