sapnų akrobatika

sapnai voratinkliais tįsta per langus, plevena
žemutinių aukštų – tingiai velias praeiviams į plaukus
aukštutinių – raizgosi paukščių, lėktuvų sparnuos
sklaidos šilku, bet tarp pirštų subyra į pelenus
pavėjui išsisklaido, po savaitės kiti juos sapnuoja
taip vakar naktį svetimas vyras atėjo ir lietė it savas
glostė, šnabždėjo slaptas svajones, bet ne mano
ryte jaučiaus lyg visą naktį būčiau prašokus
šiek tiek maudė paširdžius (ten mano sąžinė)
—
aš jį mačiau praeinantį, galėjau čiupti už skverno
arba subtiliau patraukti jo dėmesį (kartais tą moku)
žinojau, kad būtų pažinęs, kad būtų audra ir perkūnija
šnabždesiai, lytėjimai, žemės slydimas po kojom
nušluotų mūsų gyvenimus ir mus abu pažymėtų
ar tai, kad buvo ruduo, ar kad skraidė voratinkliai
ar kad kojas maudė lyg visą naktį būčiau prašokus
likau ten, kur esu; o jo už minutės kitos nebeliko

2011 m. balandis

daug ką palaidojus

Kartais jaučiuos tarsi būčiau jau daug ką palaidojus
Juoda suknele didelėj medinėj verandoj prie ežero
Iš lentynų stebi knygos. Šuo uodegą kandžioja
Paukščiai supas danguj, tyliai leidžiantis vakarui

Sekmadienis kviečia bažnyčion. Aš trečioj eilėje
Paslaptingai vis mirksi vargoninkas. Matyt jau bus
Paskutinis iš mano vyrų. Amžinai negyvensiu, deja
Ir mane vieną dieną medinėj dėžėj neš keturi į kapus

Atrodo, kad mirsiu rugsėjį. Žemė dar bus gan minkšta
Dalis lapų kybos, kiti gi klos žemę, maišysis po kojom
Norėčiau prieš numirštant būt nors truputėlį girta
Bet ar spėsiu išgert – tai kažkaip abejoju

2010 m. spalis

tarsi būčiau numirus

Viešpatie aukštielninkas, tarsi būčiau numirus
Pasilaidojus, kirminų suėsta ir tiesiai dangų
Kelyje į skaistyklą paklydus. Tik tas vyras
Nurodė kryptį. Stebi pro properšą tarsi pro langą
O aš žiūriu žemyn sau po kojom ir mano buvimas
Geležinkelio bėgiais prarieda. Keleivis be bilieto
Bijąs išlaipinimo. Pokšteli it šūvis laisvėje vynas
Pomirtinis girtavimas, patikėk, toks saldus ir lėtas.
Be rytojaus, planų. Viskas šiandien šiame perone.
Do re mi sol la si per natas švelniai pirštais, kurių nebėra.

2010 m. spalis

iki sudegant

Iki sudegant aš ją pažinojau
Buvo graži, aukšta, ilgaplaukė
Kartą teatre mačiau: plojo
Spektaklio pabaigos nesulaukus

Per pilnatis it styga įsitempus
“Ant nervinės krizės ribos, –
Sakydavo kiemsargis. – Nepakenktų
Geras vyras ir samtis sriubos“.

Jis nebuvo poetas. Bet mylėjo.
Pats pabūt už tą vyrą. Ji nematė.
Ir tą paskutinį kartą praėjo
Suliepsnojo staiga tarsi žvakė

Supleveno danguj ir išnyko
Nespėjom sudie pasakyt – taip staiga
Tik gėlėtą šilkinę skarelę paliko
Mums mačiusiems – kiek netikėta pabaiga

2010 m. spalis

laukimas

Galvojant galva, ne širdim
Tu pats sunkiausias mano atvejis
Tačiau aš su tavim visom mintim
Tu man kas trečias vyras gatvėje

Tavy suprojektuoti kaip svajonėj kambariai
Medinis stalas, ant jo – blynai su uogiene
Nors ir jaučiu, kad taip daryti negerai
Tavęs nėra, o kloju stalą vakarienei

O kai diena į naktį keičias už langų
Susisupu į užklotą su puodeliu arbatos
Ir laukt tavęs svarių argumentų neberandu
O knygoj nėr šią mintį neigiančios citatos

 

2007 rugsėjis