Meilėje yra kažkas šuniško
Žvilgsniai, glostymai, sekimai.
Prieraišos grandinės. Ryškūs
Pasiilgimai. Virš atgimusio Tymo
Kvartalo paukščiai sugrįžta.
Liūdnas klounas be grimo,
Prasilošęs kareivis be ryžto –
Štai kaip atrodom. Nurimo
Žvangėjimas. Sutemos tirštos
Tik širdis… kaukė tol, kol užkimo
Ir nors nei vienas mūsų nemiršta
Jaučiuos be galo sunki. Kaip iš švino.
2010 m. rugsėjis
Jei sutikčiau, paklausčiau: kaip gi tu be manęs?
Šypsotumeis. Akim ir oda godžiai gertum
Lai minutę taip būna – tas svaiginantis mes
Ir apgaulės saldumas. “Ne dabar? Kitą kartą?“
Po žvaigždėtu dangum balkone rytas ras
Tave visiškai vieną. Namuose trūksta oro
Tiek vietos užima buvusi meilė. Į dukras
Pasižiūri per stiklą. Savo Galą kadais Salvadoras
Šitaip tapė – per kūną, per jausmą, per kraują.
Tai ir tu mane šitaip – žodžiais ir mintimis. Balta
Užteplioji paveikslą. Ir įsiutęs kvieti vėl iš naujo
Aš esu ta pati. Ar jauti? Ir visai nebe ta
Kada nors viskas liausis, amžinai nesitęs
Nuo širdies krenta žiedlapiais snaigės..
“Byra tiltai, krentu prarajon“.. kaip gi tu be manęs?
“Avietėle, mano fata morgana, kuri nesibaigia“.
2010 m. rugpjūtis
Debesų patalai papilkėję
Nemazgoti jau tris amžinybes
Subangavo vos paliesti vėjo
Ir lašiukais į delną įžnybo
Bandė burti man didelį kelią
Ir beprotiškos meilės linkėjo
Čiupo kelti lengvutę suknelę
Ir paleidę kažkur nuskubėjo
Išsisklaidė lyg dūmas virš žvakės
Vaiskią dieną atvėrę kaip akį
Lyg dainavo kažką, lyg ką sakė
Orą virpinant sniego plaštakėms
O virš didelio didelio lauko
Suko ratą po rato lakūnas
Ir nors nekviečiau jo ir nelaukiau
Bet jei atnešė vėjas – lai būna
2009 m. lapkritis
“Lytėti amžinas linijas
Kūno, kurio jau nebus“ *
Ar pameni?
Rašiau tau mėlynu ant balto
Sakei, kad myli,
Bet esi tiktai žmogus
Kad be manęs –
Nuo stogo ant asfalto.
It sėklas pavėjui
Žinias man leidi,
Laišką parašai.
“Esu tik mylintis žmogus,
Likimas tai, ne klaidos“.
Kažkur esi ir nieko neprašai.
Ir aš tiktai žmogus.
Tik moteris.
Ir mano vardas Meilė.
2009 m. spalis
*iš Pablo Nerudos eilėraščio
Tarp debesų pilkų ir žalio lauko
Esu įkalinta. Trys metai ir trys dienos
Tavęs nebekviečiu. Tyliu ir laukiu
Žinau – esu viena aš. Ir tu vienas
Tarp mūsų kelias, miestas, vandenynas
Dar buto sienos ir užuolaidos ant lango
Ant stalo – senos nuotraukos ir vynas
Ir it paukšteliai du užmigę – rankos
Ir akys dvi – pavargę nuo laukimo
Šiek tiek vilties, tikėjimo ir meilės
Ir juosta plyšta – neberodys salėj kino
Be reikalo stovėjom tokią eilę
2009 m. rugsėjis
Pliki nuogi – jausmus iššvaistę
Ištroškę išrišimo ir malonės
Iš meilės liko tik šalta pašvaistė
Mielasis, ne dievai, mes tiktai žmonės
Atsiminimais žvaigždės krenta
Tarsi turėtų šildyt, bet visai nešilta
Sudėjai delnus maldai ir paleidai ranką
Kaip tik tada vandens srovė paplovė tiltą
Tą, ant kurio mes leidom laiką
Tokie besvoriai ir tokie laimingi
Dėl to, kas buvo man neliūdna ir negaila
Tik kartais taurėj beprotybės lašo stinga
2009 m. rugsėjis
O mes sutirpsim lietuje
Neliks akių, blakstienų, pirštų
Pradings ir rankos mūs, deja
Ir lūpos nyks besakant: Mirštu..
Šaligatviais nubėgsim mes
Linksmom upelėm vandenynan
Purslais ištaškę svajones
Ir meiles paskandinę vyne
2009 m. rugsėjis
Tai tu pakvietei vakarą tylų
Leistis uždanga ant šito miesto?
Milijonai karštų “tave myliu“,
“Pasitrauki“, “ateiki“, “palieski“
Šimtas tūkstančių nekantrių rankų
Tęsia ilgą kelionę link tikslo
Atkakliai ir kietai tarsi tankai
Bando pult ir užimt karalystę
Prasiveržti pro uždangą tvirtą
Ir užimti visas teritorijas
Ir pasiekus apsvaigt lyg apgirtus
[Taip prasideda meilės istorijos?]
2009 m. kovas
Tai tik išbalo rytas tarsi nusigandęs
Palikęs prietemas tarpuvarčių kampuose
Ir saulė lyg užgyti baigęs randas
Raudoną spalvą barsto tolumose
Su žydro ilgesio didžiule vėliava
Dangum keliauja debesų vagonai
O horizontas lyg styga tiesus ir mėlynas
O juk prieš valandą liepsna raudona
Gaisrai grasino. Kol rasa sužibo
Ant žalio ir svaigaus it meilė lauko
O išgaravusi žymėjo ribą
Tarp ryto ir dienos, kurios ir vėl sulaukėm
2009 m. kovas
Aistra aksomo suknele raudona
O meilė lininiu aprėdu
Jos lekia traukiniais į Lisaboną
Vagone aš prie lango sėdžiu
Keliauju išorėj ir viduje keliauju
Ir ten, ir šičia keičias miestai
Tik ratą apsuku ir vėl iš naujo
O kartais – išorinė ir vidinė siesta
O kartais jausmas, kad pasiekei tikslą
Atrodo rankoje paukštelis šiltas
Tačiau labai trumpai tai vyksta
Kol baigias tunelis, už lango dingsta tiltas
2009 m. sausis
Evelinos namai 