žodžiams, gyvenantiems many

– Tik neapleisk poezijos, nes ji gyvena tavyje.
– Vis dar rašau – per dovaną, per prakeikimą
…………………………………………….ar per klaidą.
Iš neįvykusio pokalbio

žodžiams, gyvenantiems many, suteikt sparnus
lai sklaidosi aplink po du, po tris ar kuopom
sparnuotom skruzdėlėm į dangų ar po žemę
nebesutramdomiems kaip kvailas ir beprasmis juokas
kaip žiovulys įstrigęs tarp žandikaulių, nebeišvysi
ir saulės spinduly sužibęs sparnas, ir Ikaro krytys
tai viskas žodžiuose, sakiniuose ir tarp eilučių
o vietoj lūpų ir gerklės, tik pirštai per klavišus
vis užsimerkusi plėšiu aš tamsą klampią, juodą
mintim lyg durklais, žodžiais lyg vandeniu per purvą
nematoma ranka išlieja rašalu ore, lietus nuplauna
tie vingrūs rašmenys – jie siūlais pavojingai išsiraizgo
susigeria į odą, peršti it ką tik jon įlieta tatuiruotė
neatsikratysi niekaip: trink netrynęs, rašyk nerašęs

2012 m. sausis

Reklama

užkeikimas

jei tu kada nors pamirši mane
mano veidą, juoką, eiseną,
pečių linkį
jei iš atminties išmesi vardą
profilį, klubų siūbavimą
lūpų skonį
jei išdils mano kvapas, balsas
odos aksomas, rankų mostai
akių spalva

aš pamiršiu tave
aš pamiršiu tave
aš pamiršiu…

2011 m. balandis

vyšnių sodas

Aš pasiklydusi tarp
Viešbučių ir kambarių,
Rankinėj krūvos raktų
Nešvinta, nors po keturių
Ir skamba muzika
Be ritmo ir be takto
Po oda tūkstančiai spyglių
Juos išrenku per dieną
Seniai neberašau eilių
It vyšnios kauliukus
Išspjaudau jas po vieną
Galbūt po šimto metų
Toj vietoj sodas oš
Po medžiais jo mylės, kentės
Neramūs Čechovo veikėjai
(aš – partery, trečioj eilėj
Ir mano plaukus velia vėjas)

2011 m. vasaris

kaip gi tu be manęs

Jei sutikčiau, paklausčiau: kaip gi tu be manęs?
Šypsotumeis. Akim ir oda godžiai gertum
Lai minutę taip būna – tas svaiginantis mes
Ir apgaulės saldumas. “Ne dabar? Kitą kartą?“
Po žvaigždėtu dangum balkone rytas ras
Tave visiškai vieną. Namuose trūksta oro
Tiek vietos užima buvusi meilė. Į dukras
Pasižiūri per stiklą. Savo Galą kadais Salvadoras
Šitaip tapė – per kūną, per jausmą, per kraują.
Tai ir tu mane šitaip – žodžiais ir mintimis. Balta
Užteplioji paveikslą. Ir įsiutęs kvieti vėl iš naujo
Aš esu ta pati. Ar jauti? Ir visai nebe ta
Kada nors viskas liausis, amžinai nesitęs
Nuo širdies krenta žiedlapiais snaigės..
“Byra tiltai, krentu prarajon“.. kaip gi tu be manęs?
“Avietėle, mano fata morgana, kuri nesibaigia“.

 

2010 m. rugpjūtis

įsiskverbti

Įsiskverbti pilnumom ir tuštumom
Iki šerdies. Ertmėm judėt link tikslo
Alkanas keleivis namo taip grįžta
Sprogdina būgnelius ausų tyla
Vis viens į kitą be poilsio, be riksmo
Atodūsiais apsaugodami jautrią klausą
Neapskaičiuota, nutrūktgalviška, neverta
Mes tik šešėliai buvusiųjų mūsų blausūs
Ir mūsų kontūrai išskysta dienoje
Jau vienas kito neberandame. Tik randai
Dabar mus dengia lyg antra oda
Aš išsinešiu tavo kvapą mažoje dėželėj
Nuo mėtinių pastilių. Be žodžio “myliu“
Nuo pernai gruodžio iki šio birželio
Mes bandėme kažką apgauti. Suskilo
Nuo nesibaigiančio laukimo lango stiklas

2010 m. liepa

kaip pas tave norėjau

Mano koja norėjo pas tave
Aš ją nupjoviau
Palaidojau ir dobilais užsėjau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano ranka norėjo pas tave
Ją trintuku nutryniau
O tai kas liko kišenėje laikiau
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano lūpos norėjo pas tave
Tai paslėpiau jas po dažais
Tokiais raudonais, kad net skaudėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano oda norėjo pas tave
Aš ją ištirpdžiau rūgštyje
Ir jūron upeliu ji nutekėjo
Kad nepamirščiau
Kaip pas tave norėjau

Mano mintys norėjo pas tave
Jas balandžiu paleidau
O jį palesino grūdais kiti delnai
Kad aš užmirščiau
Kaip pas tave norėjau

2010 m. balandis

suvalgysiu

 

Aš tave ryt suvalgysiu.
Gulėsi mano pilve
Niekam apie tai nesakysiu
Visur kartu eisime

Tau patiks mano filmai
Mano muzika, knygos
Mano eilėraščių rimai
Kankins identiškos ligos

Net numirsim kartu
Duobė kapo bendra
Kaip Sinatra dainavo:
Tu man kažkur po oda*

*Frank Sinatra “I’ve Got You Under My Skin“

2010 m. balandis

naktis koncertinė

83872436

Tačiau tie, kurie nepaiso savo pačių sielos virpesių, neišvengiamai turi būti nelaimingi.

                                                         Markas Aurelijus “Sau pačiam“

Naktis koncertinė ir sielos virpesių simfonija
Žvaigždėm nulyta šiandien gausiai
Šis jausmas – šokis lengvas ar sunki agonija
Kur prasidėjo gruodį, baigės sausį

Šis jausmas – kelias išskirtinėm aplinkybėm
Nors ilgas, bet prisodrintas lengvumo
Jis tarsi jaunas vynas su brandaus savybėm
Per daug anksti įgijęs subtilumo

Neprasidėjęs baigias šitas pasirodymas
Koncertų salėje tyla ausis sprogdina
Ir manekenės dūžta krisdamos nuo podiumo
O mano pirštai tavyje žvaigždes sodina

Jos auga ir atsiskiria nuo odos
Pakyla, skrieja, prie dangaus prilimpa
Ir vėl šviesu kaip dieną Dievo soduos
Skreite rankas Jis suneria – jam taip patinka

2009 m. sausis