tavo sugrįžimas

man tavo sugrįžimas reikštų mirtį
ruduo ir pievoj lapai it pašėlę šoka
jie žalią spalvą nuo peizažo trina
o tavo jausmas – purvinas ir girtas
jaukus ir šiltas, bet kartu ir įžūlokas
po mano langu kaip šunelis trinas
sukrautos rymo tavo laiškų stirtos
sakai: “neberašyti tau aš nebemoku,
kai mėlynu ant balto – aš toks grynas,
laiškais aš pas tave einu kaip tiltu
mintyse sulendu gražiai į voką
išgerk pavakariais mane kartu su vynu
……taip elegantiškai kaip tu viena temoki…“

2011 m. spalis

sapnų akrobatika

sapnai voratinkliais tįsta per langus, plevena
žemutinių aukštų – tingiai velias praeiviams į plaukus
aukštutinių – raizgosi paukščių, lėktuvų sparnuos
sklaidos šilku, bet tarp pirštų subyra į pelenus
pavėjui išsisklaido, po savaitės kiti juos sapnuoja
taip vakar naktį svetimas vyras atėjo ir lietė it savas
glostė, šnabždėjo slaptas svajones, bet ne mano
ryte jaučiaus lyg visą naktį būčiau prašokus
šiek tiek maudė paširdžius (ten mano sąžinė)
—
aš jį mačiau praeinantį, galėjau čiupti už skverno
arba subtiliau patraukti jo dėmesį (kartais tą moku)
žinojau, kad būtų pažinęs, kad būtų audra ir perkūnija
šnabždesiai, lytėjimai, žemės slydimas po kojom
nušluotų mūsų gyvenimus ir mus abu pažymėtų
ar tai, kad buvo ruduo, ar kad skraidė voratinkliai
ar kad kojas maudė lyg visą naktį būčiau prašokus
likau ten, kur esu; o jo už minutės kitos nebeliko

2011 m. balandis

šešėlių teatras

Kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką?
Tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta
Kai už lango išsidrebia spalis, gegužio beprotiškai laukiu
Slėpdama sukneles margaspalves giliausiai į spintą

Išsitraukiu iš skrynios paklodę šešėlių teatrui
Kyla uždanga. Leidžiasi saulė. Ir salė jau laukia
Nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai
Bet aš greitai nutolstu. Aš dabar nebe aš. Tiktai kaukė

Nors už lango ruduo, čia pavasaris šilumą skleidžia
Ar matai? Šoku taip tarsi nieko nebūt atsitikę
Šitiek metų ilgų viens be kito kažkur mes praleidom
Mūsų širdys nuo ilgo laukimo sudilo. Dvi dėmės beliko.

2010 m. spalis

krantinėje

Tas laivas įplaukė į uostą. Buvo rytas
Beveik tylu. Ir dar beveik visi miegojo
Tik ji krante. Ruduo alsavo, lapai krito
Kažur toli sukliko vaikas, šuo sulojo

Į juodą paltą įsisupus jinai lingavo
Tarsi save ramintų. Lengvai virpėjo
“Jis grįžo? – klausė, – gal nuojauta apgavo
Juk metų trys šimtai kadais praėjo.“

Nukrito trapas. Lipo žmonės. Balsų kaskados
Juoda katė krantinėje tarp kojų slido
Jau amžiai trys negrįžta – kelio nesurado
Tik ilgesys juoda kate tarp šimtmečių paklydo

2010 m. birželis

laiškas neįteiktas

Vijokliai rudenį alsavo
Nuraudę it drovi mergaitė
Katė nusidrėbė nuo klevo
Kol paštininkas laišką skaitė

Nors ir ne jam jis buvo skirtas
Ne jam tie žodžiai surašyti
Ir smerkiantis Voltero biustas
Norėjo jam tai pasakyti

Tačiau sučiauptos vario lūpos
Nė žodžio taip ir neišspaudė
Katė ir vėl ant klevo supos
O paštininkas save baudė

Kalbėjo tris šventamarijas
Kad laiškas liko neįteiktas
O kitądien nuo ryto lijo
Čia Lietuva – tad nieko keisto

2009 m. gruodis

rudeninis maršas

Kaštonai trenkia rudeninį maršą
Krituoliai veržiasi į paskutinį mūšį
Baloj ne mano veidas – jo nevykęs šaržas
Jį ištaisyt nebegaliu – pieštukas lūžo

Lietus išmaudo miestą tarsi vaiką
Ir saulės rankšluosčiu šiltai užkloja
Iki vidurnakčio dar liko marios laiko
Einu gatve ir lapų gėlės skleidžiasi po kojom

2009 m. rugsėjis

sudeginom

Kartu sudeginom šį miestą
Nuo stogo ligi pamatų
Todėl dabar tarsi apsėsti
Mes ieškome namų kitų

Tu nori namo su kolonom
Ir gipso balto lipdiniais
Kad sienos būtų ne per plonos
Jas puoštų meno kūriniai

Man reikia vienišo namelio
Su išsvajota terasa
Kvapiųjų liepų šalia kelio
Kad juo prabėgčiau aš basa

Taip, ilgimės mes savo miesto
(Akmens neliko ant akmens)
Nes naktys po truputį vėsta
Ir netoli iki rudens

 

2009 m. rugpjūtis

žiedlapiais

Ir žiedlapiais išsisklaidžiau. Taip skaudžiai.
Be vėjo ir lietaus – lyg jie tebūtų priešai.
Tačiau, jeigu manai, kad tai mane palaužė –
Nė vėlnio! Gal tiktai gavau per riešą,

Kai gyniausi ranka. Nes žodžiais nemokėjau.
Tik tiek. Ruduo vidun įkėlė aukso koją.
Kažkas jau baigės. Liūdi, kad vasara praėjo?
Bet viskas tik kartojas ir kartojas.

Šie mano žodžiai, šitos raidės.
Aplink vis sukas žiedlapių audra svaigi
Pradžia tuomet, kai viskas baigias,
Kas buvo iki tol. Išnyksta. Tiktai tu lieki.

 

2009 m. liepa

niekas taip nemylės

Niekas taip manęs nemylės
Kaip tie toliai, kuriuos nebuvau
Niekas taip ilgesingai nekvies
Nors tenai tik sapnuos keliavau

Visos šalys ilgėjos manęs
Kvietė gerti iš jų vandenų
Pildyt savo visas svajones
Sapnuose aš šaukiau: “Ateinu!“

Tačiau dieną vis keitė naktis
Aš sėdėjau ant seno akmens
Ir ryški bei šalta pilnatis
Švietė kelią link mano rudens

 

2009 m. gegužė

Esu

 

Esu žiema. Balta kaip pienas.
Minkšta kaip katino kailiukas.
Su manimi esi tu vienas. Ir ne vienas.
O po sočių pietų ne ledas aš, o šiltas rūkas.

Esu pavasaris. Veržlus ir neprotingas,
Taip erzinančiai nenuspėjamas.
Aistros tiek daug, ramybės štai pristinga.
Siaučiu kaip tas pasiutęs vėjas.

Esu aš vasara. Brandi, karšta, vaisinga,
Sušildanti ir migdanti glėby kaip vaiką.
Many sultingais obuoliais ir kriaušėm sninga.
Galiu aš girdyt ir maitint be saiko.

Esu ruduo. Esu aš į save kelionė.
Geltonų ir raudonų lapų mirgesy
Lietaus ir paukščių “viso gero“ fone
Esu džiaugsme. Esu ir liūdesy.

Ir dar. Esu svajonė.
Šilta jauki.
Esu aš. Aš esu.
Tiki?

 

2008 m. vasaris