tos kitos

vienas toks menkai žinomas kritikos genijus
sėdėdamas bare prieš tikrai paskutinį bokalą
tvirtino, jog poezija – visiškas ekshibicionizmas
ir net bjauriau, nes ne kūną, o sielą apnuogini
tad čia iškrypimas kvadratu, gal ne kubu, šaukė jis
aš tai ką – beveik niekada apie save nerašau
rašo tos kitos, kurios pasirodo, kai snaudžiu
jos lenda viršun pasikeisdamos, kartais porom
tuomet kikena, spaudžia klaviatūros mygtukus
kartais privelia grubių stiliaus klaidų, nusirašo
bilda jų eilėraščių ritmas, pataikaujama publikai
gal joms kaip žiogams primėtyti pakampėmis
plytų drėgnų, pupelių, žalios žolės ir laukt
kol susirinks, pradės čirkšt ir nugaiš rudeniop
ir ant pirštų pagalvėlių nuguls laiko dulkės

2011 m. kovas

sufijus

Mano siela – mažutis sufijus
Miniatiūrinėj šventykloj
Sukas aplink

Vynioja, kas yra ir kas buvo
Lyg bintą nuo karo žaizdos
Rūbas plaikstos

Šiame sūkury tik čia ir dabar
Jau ne rankos, ne kojos
Ne aš, o aš esu tai

Ir visai visai nebeskauda
Tarsi būtų it sniegas nutirpę
Vis per širdį

2010 m. spalis

miške. ne simfonija

aš numirsiu miške, ne namie – ant miesto betono
tarp elektros laidais įsitempusių gatvių
teatrališkai alpsiu ant pirmo kely skruzdėlyno
mano siela krizens virš nulinkusio gluosnio
ir nė motais milijono kojelių kutenimai kūnu
ištempusi gyslas sukabins savo skalbinius boružė
gėlių elfai naktim dabinsis dantukų karoliais
viduržiemį gidas ekskursijai rodys į sniegą
cituodamas pasakas apie žėrinčius raganos plaukus
…ar jis glostęs mane, kad žinotų…

2010 m. birželis

kapričai

Vaivorų naktys – tiršto mėlynumo
Minkštu aksomu nuovargis užkloja
Ir tįsta mintys it cigaretės dūmas
Nuguldamos kampus kapričais Gojos

Pamėklės mūsų sielų neramių
Kibiais pirštukais glosto vėsią odą
Pranyksta draugiškais būreliais tarp namų
Ir kelia orgijas kaimynų sode

Gyvūnų pasiskolinę balsus
Kapričai naktį sveikina audringai
O oras šilku glostantis ir toks alsus
Perliukais ant kaktos lašai sustingo

2010 m. gegužė

širdgėla

Tai širdgėla. Tai sielvartas.
Kai siela vartosi, o širdį gelia
Kai stovi lietuje viena už vartų
Ir taršo vėtra plaukus ir suknelę

Suakmenėjusi iš skausmo lyg Niobė
Praradusi save kaip toji vaikų būrį
Įkritusi į juodą šaltą duobę
O gal į laužą, kur tik ką užkūrė

Save pagauni tarp dangaus ir žemės
Pakibusią bekraštėj erdvėje
Kelias dienas nuo ryto iki vakaro
Štai ką man reiškia vėl prarast save

Ir kas keisčiausia aš jaučiuos dėkinga
Už visą šitą juodą jausmą
Imu aš jį kaip dovaną vertingą
Žinau – naktis tamsiausia prieš pat aušrą

 

2009 m. rugsėjis

vakaras šiltas

  

Supuojasi vakaras šiltas
Ant medžių žalių palei mišką
Tarp mūsų – tik rankos kaip tiltas
Ir žvilgsniai užbraukiantys viską

Kas buvo lyg šiol pasakyta
Netaupant, išbarstant pavėjui
Sėdėsim kartu iki ryto
Kol laikas sugrįžt bus atėjęs

Į savo gyvenimą keistą
Į miestą nelaukianti mūsų
Kur sielos pamirštos, apleistos
Ir nuotraukos nutuptos musių.

 

2009 m. birželis

nieko neatsitiko

O nieko lyg neatsitiko
Tik saulė juokėsi per dangų
Pakilusi iš pačio ryto
Ir žadindama miestą vangų

Tik nerimas lyg rūkas sklaidės
Sulįsdamas į mano sielą
Bet viską slėpė mano veidas
Po šypseną, nors širdį gėlė

Kaip kūną upėje ledinėj
Birželio vaiskų giedrą rytą
O saulė juokėsi auksinė
Ir nieko lyg neatsitiko

 

2009 m. balandis

saulėlydžiai

Saulėlydžiai veda iš proto
Pakrantės bangas ir medūzas
Neblaivūs rimti poetai
Po kopas gainiojas mūzas

Bohemiškos lėtos senmergės
Iš lėto vysta ant smėlio
Jų akys juodos it gervuogės
Įsisiurbia vakaro mėlin

Jos traukia galaktikas tūkstančiais
Vilioja iš Marso vyrus
Jų sielos neramios, dūkstančios
Tik šypsenos nusivylusios

Jų rankos glosto dar nesančius
Ir lūpos sako “per amžius“
Juk kaltos tos dienos taip lekiančios
Ir laikas veidus paglamžęs

2008 m. liepa

prieš aušrą

Tamsiausia naktis prieš aušrą
Surinksiu aš savo skausmą
Lyg žemuoges ant smilgelės
Lyg žiedlapius nuo gėlės

Aš plaukus ranka nubrauksiu
Sapnuose tave pašauksiu
Žinau, kad tik taip ateisi
Pakaks vien to, kad esi

Pažvelk kaip mūs sielos šoka
Tik jos taip nakty šokt moka
Raudonom aistros suknelėm
Žaliom skausmo dilgėlėm

Jau saulė per dangų salto
Šviesėja spalva asfalto
Blakstienų plaštakės kyla
Ir plyšta nakties tyla

 

2007 m. lapkritis

į vaivorykštę

Rytoj pavirsiu į vaivorykštę
Ir puslankiu apjuosiu dangų
Tačiau dabar keliu prie kelio nykštį
Stabdydama automobilį brangų

Nuvežk mane, ponuli mielas,
Pasaulio pabaigon arba į pradžią
Nuvežk tenai, kur gydo sielas
Arba tenai, kur eina viskas skradžiai

Aš noriu pamatyti, kas už horizonto
Patikrint žemės apvalumo teoremą
Sustot, kai mašinai prireiks remonto
Ir apmąstyti giliai laikinumo temą

Patikrinti, kuris aukščiausias kalnas
Ir išmatuoti jūrų sūrumą ir gylį
Atrast, kurioj šaly šilčiausias delnas
Kurioj šaly karščiausiai Dievą myli

Dar noriu pasėdėti ant pasaulio krašto
Pamosikuoti kojomis ant jo nerūpestingai
Išmokt hieroglifus ir Brailio raštą
Ir po kelionės tapt labai protinga

Tuomet spalvom virst kūną paprašyti
Pasiūlyti materijai dvasia patapti
Ir į vaivorykštę lengvai išsisklaidyti
Kaboti danguje kaip šypsniui dieną naktį

2007 m. spalis