“Atsimeni? Tai buvo taip seniai ir tikriausiai ne kartą jau keitėme savo pavidalą, tik kad atmintis silpna”.
Iš K. M. Čiurlionio laiško mylimai

“tai ne tu, – man šaukei, – tu ne taip ir ne tą pasakytum,
ne taip per petį žiūrėtum, ne tavo čia išraiška, balsas,
skonis, kvapas, alsavimas”..

atrodė, dieve, tiek mylėta, taip mylėta – nuo viršugalvio
iki pat kojų tarpupirščių, viską užmiršus, be atilsio,
be sąmonės, net be sapnų..

dabar telefono ragelyje tavo balsas, kurį dar pažįstu
su tarp stygų prilipusiais – amžinai, visada, tu tik tu,
dėl tavęs viskas verta..

ir dar kažkas naujo, aštraus gerklę skaudžiai vis duria:
kodėl nebe mes, už ką laikinai, nejau šitai baigias,
jei taip – kas dar turi prasmės..

jaučiu, taip mums buvo ne kartą, sykiais ištinka – prisimenu.
dar negimus žvaigždėse surašyta, nors ne – gal iškalta,
ratas po rato susitinkam, kad vėl išsiskirtume..

2011 m. rugpjūtis

Kitam gyvenime mylėsiu moterį,
Kuri supras mane iš pusės žodžio.
Dalinsimės juoda kava ir potyriais,
Skaitysime knygas be galo godžiai.

Žiūrėsime (jau nutarta) viena kryptim
Uogienę virsime, kai liūdesys užklys
Gyvensiu – ja, o ji – gyvens manim
Ganysime danguj baltas, minkštas avis

Auginsime priklydusius vaikus
Kurių nepasiges nei vienas iš tėvų
Ir plauks gyvenimas it pasaka saldus
Mėnuliui oriai šviečiant virš namų

2010 m. rugsėjis

“На зов из черной пасти камина вылез черный кот на толстых, словно дутых лапах…”/ М. Булгаков “Мастер и Маргаритa”

Jis gatvėj iš lėto priėjo
Nubraukė sruogą nuo veido
(Pamenu, buvo kovo pradžia)
“Berods, tave aš mylėjau
Tik tu man šito neleidai”

(Ar galim uždrausti mylėt?)
Atbraila slydo įtartinas katinas
Begemotas? Įdėmiai žiūrėjau
“Tave mylėt aš įpratinau,
Negi viskas, kas buvo, praėjo?”

(Argi praeina, kas amžina?)
Toks jausmas, kad laukė atsakymo
Pavasaris, vasara baigės
Viskas sukosi valso ritmu
Keistas alsus pasimatymas
Geso reklaminės raidės
(Viduje tik tiksėjo lyg sprogtų)

2010 m. sausis

kede

Kaip sauja pelenų pakliuvus vėjo gūsin
Kaip laivas pasimetęs vandenyne
Aš pasiklysiu metuos. Bet buvau, esu ir būsiu.
Ir tapsiu subtiliai besenstančia kaimyne

Hamake leisiu laiką sau po vyšniom
Kvepės žiema ir šalčiais mėtų arbata
O žvaigždės tokios aštrios, tokios ryškios
Vis degs. Gal uodega pavizgins kometa

Virš ežero pakils aksomo rūkas
Aš nemiegosiu – aš ilgai ilgai budėsiu
Tarp rankų – tavo senas atvirukas:
“Norėjau dar mylėt tave. Bet jau nespėsiu”

 

2009 m. rugsėjis

200392226-001

Niekas taip manęs nemylės
Kaip tie toliai, kuriuos nebuvau
Niekas taip ilgesingai nekvies
Nors tenai tik sapnuos keliavau

Visos šalys ilgėjos manęs
Kvietė gerti iš jų vandenų
Pildyt savo visas svajones
Sapnuose aš šaukiau: “Ateinu!”

Tačiau dieną vis keitė naktis
Aš sėdėjau ant seno akmens
Ir ryški bei šalta pilnatis
Švietė kelią link mano rudens

 

2009 m. gegužė

84869343

  

Aš tave visą atiduočiau
Ir dar – rojalį dovanų
Nosinėle tik pamojuočiau
Ir dingčiau dviračiu senu

Jei ji tave labiau mylėtų
Tave ji gautų iš manęs
Su nuotraukom dienų saulėtų
Ir dar pridėčiau svajones

Jei jai tavęs labai reikėtų
Nebūtų gaila atiduot
Stovėčiau aš viena per lietų
Ir niekas neišdrįstų guost

Įteikčiau jai tave kaip prizą
Už pirmą vietą tarp visų
Bet tu juk jai esi kaprizas
Desertas po sočių pietų

Todėl nepyk – neatiduosiu
Nesidalinsiu aš su ja
Rojaliu Haidną mums pagrosiu
Kol tu užmigsi naktyje

 

2009 m. kovas

sokiai

Moteris išblyškusia širdimi
Įsileidžia naktį į savo rūbus.
         Paul Eluard “Mano meilės širdyj”

Liejas vynas ir juokiasi moterys
Šventė skamba per miestą tranki
Tik vienišė prieš miegą su poteriais
Guodžias tuo, kad per daug išranki

Kad mylėta be galo, be krašto
Ir dainuota lig pat paryčių
O dabar prieš akis Šventas Raštas
Nesigirdi naktinių svečių

Jaunos dienos prabėgo lyg vejamos
Nors ji bandė bėgles pasičiupt
Prašo: “Darkart pašokt per gyvenimą
Ir numirt lig pirmųjų gaidžių”

 

2009 m. vasaris