užmigo

Sijono klostėse saulėlydis užmigo
Plaukais užklojau snaudžiančius vaikus
Man šią savaitę parą pamiegot pristigo
Šį mėnesį nebuvo laiko mint sapnų takus

Nes visą šitą laiką aš rašiau ligi ankstyvo ryto
Užmerkusi akis sapnuodavau raides
Eilėraščiai kaip šilti lietūs lijo, tyliai krito
O paryčiui, rausvėjant žarai, vis taisydavau klaidas

Skubėjau baigti knygą pirmą, gal ir paskutinę
Nes nežinojau laiko kiek šioj žemėje turiu
Vėliau įsilindau giliai kaip kad Sokratas į statinę
Ir visą amžinybę jau iš ten išlįsti negaliu

Vis sėdžiu tamsoje šiltai ir kiek nuobodžiai
Ir teka valandos kažkur į užmaršties laikus
O kartais kaip ta vilkė orą uostau godžiai
Ir kojos mintyse vis lekia į laukus

Ar laisva būti tik iliuzijų kelionės?
Ar žodis laimė tai tik sąvoka tuščia?
Ir rodos man, kad mūsų prakeikimas – abejonės
Ir kai gyvename rytoj ir vakar, o ne čia

 

2007 spalis

prie stalo

Prie stalo trapi mūsų laimė sėdėjo
Ji švelniai šypsojos gal mums, o gal sutemom
Grindim link manęs karoliukai riedėjo
O aš maniau, kad mes vakar juos sutrypėm

Tada, kai jausmus tarsi popierių plėšėm
Kai širdį dalinom perpus ir per keturis
Kai savo jausmus taip, kaip skalbinius viešinom
Ir šaukėm, kad jų jau nei vieno nebeturim

Žadėjom sugrįžti į savo gyvenimus
Prisiekėm daugiau niekada nemylėti
Tuomet mūsų lūpos ir dingo iš nerimo
Nes tiek primelavus belieka tylėti

Tyloj pamažu apkabino mus vakaras
Pasiūlė po mūšio pailsėti truputį
Užgesti trumpam ir vėl šviest kaip ugniakuras
Dienų upei tekant į amžiną būtį

2007 rugsėjis